Krikščionybės tradicijoje mistika yra suprantama kaip labai griežtai apibrėžta teorija ir praktika arba, kitaip tariant, autentiška šio žodžio samprata neturi nieko bendro su saloniniais pokalbiais apie neva mistinius įvykius, plėtojamus siekiant išblaškyti nuobodulį.
Jeigu pripažįstame Kūrėjo idėją, tai su didesnio ar mažesnio laipsnio aiškumu privalome pripažinti, kad pasaulyje galioja racionali, plačiausia šio žodžio reikšme, tvarka.
Ta proga papasakosiu vieną neužmirštamą nutikimą.
Prieš daugelį metų žiaurioje avarijoje žuvo mano uošvė, dar palyginus jauna – kaip sakoma tokiais atvejais, kai netenkame žmogaus, nesulaukusio nė penkiasdešimties. Kadangi buvo sekmadienis ir daugelis lavoninės darbuotojų nedirbo, privalėjau atvykęs padėti budinčiai moteriškei pernešti labai sudarkytą kūną į kitas patalpas ir panašiai. Jaučiausi labai nejaukiai, galima sakyti, klaikiai.
Po to, palikęs žmonai tvarkyti laidotuvių reikalus, paskubomis išvykau į tolimą provincijos kaimą, kur pas kitus senelius viešėjusi mano mažoji dukrelė netikėtai sunkiai ir labai pavojingai susirgo.
Viduryje nakties išlipęs iš autobuso miestelyje prie autostrados, likusius septynis kilometrus iki tėvų namų kulniavau vieškeliu, vingiuojančiu kalvomis ir pakalnėmis, laukais ir pamiškėmis.
Lygiai dvyliktą valandą prie vieno miško staiga tarsi iš niekur užpuolė neįtikėtino dydžio baltas paukštis, sklęsdamas iš viršaus, kaskart nusitaikęs įkirsti į vienišo nakties praeivio galvą. Buvo ne tiek baugu patirti fizinį skausmą, kiek širdį suspaudė neteisybės jausmas, kai po tokių sunkių išbandymų dar tave bando nubausti kažkoks vaiduoklis paukščio pavidalu, primenantis, kad tavo santykiai su uošviene nebuvo patys geriausi.
Tačiau, pagalvojus apie tai, kad jeigu yra Dievas, tai galioja etinė pasaulio tvarka, neleidžianti mirusiesiems tiesiogiai bendrauti su gyvaisiais – visos įtampos iškart atslūgo, paukštis kažkur nuskrido, sielą užplūdo ramybė. Tačiau dar kartą leiskite patikinti – puolantis paukštis nebuvo haliucinacija.
Su Gintaru Beresnevičiumi (2006 m. miręs publicistas, eseistas, religijotyrininkas) ne kartą pusiau juokais pusiau rimtai buvome sutarę, kad kažkuriam iš mūsų mirus anksčiau, mirusysis duos žinią iš anapus likusiam gyventi.
Prisiminkime, be visa ko, kad pirmoji G.Beresnevičiaus knyga buvo pavadinimu „Dausos“. Ši tema garsųjį tyrinėtoją domino visą gyvenimą, kažkas G.Beresnevičių net yra pavadinęs pomirtinio gyvenimo vedliu.
Prieš keletą metų virtuvėje, taigi pabrėžtinai buitinėje aplinkoje, nutiko tai, ką palydėjau burbtelėjimu po nosimi
„kažkokia mistika“. Ieškojau virtuvinio peilio stalčiuje, kur jis visados būdavo padėtas, bet neradau. Tačiau uždarius
stačių ir vėl atidarius, radau jį senoje vietoje. Dar kartą uždarius ir atidarius – peilis prapuolė, pakartojus procedūrą –
atsirado. Taip begalę kartų.
Nesakykite, jokio paprasto paaiškinimo nėra, stalčių apžiūrėjau ir ištyrinėjau su mikroskopiniu nuodugnumu. Būtent tada netikėtai po ilgo laiko prisiminiau duotą G.Beresnevičiaus pažadą ir, pratęsdamas žaidimą, bakstelėjau pirštu nesirinkdamas į ant stalo gulėjusio laikraščio tekstą tarsi klausdamas: „Ką Tu nori pasakyti, kalbėk aiškiau.“
Pirštu prispaustoje vietoje dailininko žmona pasakojo, kad kartą, vairuodama šeimos automobilį, ji, sugedus
stabdžiams, tik laimingo atsitiktinumo dėka išvengė žūties. Dar suspėjau perskaityti, kad šios moters dukros vardas – Monika, kaip ir mano dukros, kuriai tokį vardą išrinkau pats, atlaikęs įnirtingą diskusiją su uošve.
Puoliau skambinti savo žmonai, kuri tuo metu vairavo automobilį Klaipėdos miesto gatvėmis, išvykusi į šį miestą organizuoti seminaro savosios profesijos žmonėms. Žinoma, buvau išjuoktas ir sugėdintas dėl tokio panikos priepuolio, ką dabar tikriausiai padarė dauguma iš jūsų, perskaičiusių šią virtuvinės instaliacijos istoriją apie, tarkime, pavargusios sąmonės iškrečiamas išdaigas.
Tačiau lygiai po savaitės, vėl išvykus į seminarą Klaipėdos mieste, žmonos vairuojamo automobilio stabdžiai sugedo toje pačioje vietoje, ant tilto, kur aną kartą pasivijo mano skambutis... Tik neįtikėtino stebuklo dėka
viskas baigėsi laimingai. Paklauskite mano žmonos – ką ji dabar galvoja apie šią istoriją!
Pasinaudodamas lrytas.lt skelbiamu konkursu „Ryškiausias tavo gyvenimo sapnas“, ryžausi paliudyti faktą, kad G.
Beresnevičius atlieka gerus darbus net po mirties. Tačiau klausiate – kuo čia dėtas sapnas?
Ne kartą esu sapnavęs G.Bersenevičių, dažnai lydimą siurrealistinių vaizdinių. Iki šio nutikimo, šaipydamasis iš savęs, ne kartą aplinkiniams esu pasakojęs apie tai, kaip sapne G.B. vedžiojo po pomirtinį pasaulį, parodė net pragaro užkaborius. Tikime sapnais ar ne, bet, prisiminus keistos ekskursijos metu matytus kai kuriuos vaizdus pagaugais
nueina kūnas.
Kita vertus, po papasakotos istorijos, nori nenori, esi įpareigotas žiūrėti kažkiek rimčiau į sapno su G.B. dalyvavimu siunčiamus signalus. Jeigu norite, galvokite net taip, kad neišgirstas sapne mielas bičiulis ieškojo kitų kelių
įspėti apie gręsiantį pavojų.
Taigi šios istorijos moralas vis tik yra toks: leiskime byloti savo bičiuliams taip pat ir sapnuose.
O apie savo, treniruoto žmogaus, skepticizmą norėčiau pasakyti dar štai ką. Esu girdėjęs apie eksperimentą, kai į akvariumą su žuvytėmis buvo įstatyta stiklinė pertvara. Toliau viskas vyko tokia seka: žuvytės atplaukdavo iki pertvaros, paliesdavo ją nosimis ir nuplaudavo, o kai pertvara buvo išimta, žuvytės nuplaukdavo iki tos vietos, kur anksčiau buvo pertvara, apsisukdavo ir plaukdavo atgalios.
Iš tiesų, tarp sapno ir budėjimo vaizdinių yra kažkas panašaus į stiklinę, permatomą pertvarą, tačiau kartais nelieka nei to.
Norite tikėkite, norite ne!
