Šeimoje buvau viena, nei brolio, nei sesers neturėjau, tai ir abejonių nekilo, kas slaugys mamą. Apie slaugos namus net galvoti nenorėjau. O mamos sesuo neturėjo vaikų, taip kad ji jau seniai buvo „užsiprašiusi“, kad senatvėje slaugyčiau ją aš.
Mama sunkiai sirgo, bet dar paeidavo. Deja, atsitiko nelaimė, susilaužė koją, šansų, kad pasveiks, nebuvo. Po trijų mėnesių ir mamos sesuo, būdama dar darbinga senutė, susilaužė koją. Gydytojų komisija skyrė abiems pirmos grupes invalidumą, nes abi buvo jau garbingo amžiaus.
Slaugiau abi dvejus metus dieną ir naktį be jokios pertraukos. Nerašysiu, kaip aš jaučiausi ir ką iškentėjau, tai gali suprasti tik tas, kuris slaugė visiškai neįgalų žmogų.
Per tuos dvejus metus kartas nuo karto matydavau, kaip kažkas pro mano langus plevėsuodamas, pilkos spalvos greitai prabėgdavo į kapinių pusę. Visaip save tyrinėdavau, galvojau, gal man jau su nervais negerai. Bet, pasirodo, ir mano dukrai taip pasirodydavo – jaunai protingai studentei. Ir taip kartodavosi nuolat – arba pro langus praplevėsuodavo, arba pro didelį veidrodį...
Sapnuoju vieną naktį ,kad esu kapinėse, sapnas labai ryškus. Stoviu prie ką tik iškastos kapo duobės, raudonomis rožėmis ta duobė išpuošta, bet tuščia.
Ateina prie manęs juodai apsirengusi moteris, jos veido nematau, bet žinau, kad moteris. Ir atneša ji man dvi juodas suknias ir dvi juodas skrybėles. Tylėdama man duoda išsirinkti, kurią apsirengti ir kurią skrybėlę užsidėti. Aš išsirinkau nepaprasto grožio suknią – baroko laikų stiliaus ir puošnesnę skrybėlę, apsirengiau ir prabudau...
Tą rytą mirė mama. Sėdžiu laidojimo biure ir galvoju: „Aišku, kodėl ten plevėsuodavo pro mano langus, tai mirtis. Mama mirė, viskas pasibaigs.“
Bet ne – einu pro didelį veidrodį laidojimo biure ir vėl plevėsuoja. Pripratau aš prie tos plevėsos ir nebekreipiau dėmesio. Palaidojau mamą.
Po trijų mėnesių mamos sesuo mane kviečia prie savo lovos kažko paklausti. Sako: „Dalele, kodėl tu šią naktį stovėjai prie mano lovos ir žiūrėjai į mane?“
Aš tiksliai žinau, kad tikrai nestovėjau, bet jai to nesakau. Klausiu jos: „O ką aš tau sakiau?“
Sako: „Nieko, stovėjai ir žiūrėjai į mane.“
Klausiu: „O veidą mano matei?“
Sako: „Ne.“
Klausiu: „O kaip aš buvau apsirengusi?“
Sako: „Va taip kaip dabar – juodas sijonas ir palaidinė juoda.“
Tą akimirką ji sudejavo, trūko širdies aorta ir po dviejų valandų ligoninėje mirė.
Nuo to laiko jokios plevėsos nebematau, o ir ta antra suknia buvo skirta tetos laidotuvėms.
