Per sapną mačiau save su giminaičiais važiuojančią arkliu kinkytu vežimu gimtajame savo mieste. Visi tarsi buvome susiruošę į baseiną ar pirtį. Sankryžoje vadeliotojui pasukus į dešinę (realiai toje pusėje yra ne tik pirtis, bet ir kapinės), aš susigriebiau, kad neturiu maudymosi kostiumo.
Tada mano dėdė sako: „Tu eik pas mamą, pasiimk ir atvažiuosi su taksi – mes tavęs nelauksime.“
Išlipau, nuėjau ieškoti maudymosi kostiumo. Radau juodą. Tikrai turėjau ir tokį.
Čia mano sapnas staiga nutrūko – pabudau. Buvo lygiai 3 valandos nakties. Sapnas buvo per daug ryškus, kad galėčiau toliau miegoti. Prisiminiau visus, aplankiusius mane sapne.
Ir apie 5 valandą suskambo telefonas, o jame mamos balsas: „Ginto nebėra.“ Tai buvo tas pats dėdė, kuris vadeliojo vežimą. Jis mirė ne nuo ligos, bet per medžioklę peršovus koją. Ir mirė būtent 3 valandą, kai aš sapnavau šį sapną.
Lyg to dar būtų negana, po trijų mėnesių gilaus gedulo iš gyvenimo pasitraukė mano sesuo... Štai ką reiškė dėdės žodžiai: „Mes važiuojam, tavęs nelaukiam“.
Ir šiaip sapnuoju labai dažnai ir labai aiškiai. Tik labai gaila, kad paaiškinti sapnus galima tik tada, kai jau įvyksta tai, dėl ko kažkas per sapną norėjo mus perspėti.
