Aš sapnuoju. Turistinis žygis. Keliaujame su keliomis kolegėmis gražiomis gamtos vietomis. Vasara – oras nuostabus, pievos, gėlės, gamtos garsai kaip muzika skamba aplink. Prieiname upę. Per upę – tiltas. Visos nuėjo tilto link, o aš likau netoli kranto, pievoje.
Sugalvojau burtą – aš mesiu savo žiedą tolyn upės link ir jeigu jis įkris į upę, aš ištekėsiu, o jei ne – tuomet dar ne dabar. Nusiėmiau tuo metu turėtą sidabrinį žiedelį ir mečiau, bet žiedas nukrito kažkur žolėje. Ech, nepavyko. Pasidarė gaila ir žiedo, kurį praradau.
Šiek tiek nelaiminga nuėjau pas kitas koleges ant tilto, kur visos stovėjome ir grožėjomės vaizdais aplinkui. Gamta iš tiesų buvo tokia graži ir spalvinga, tokia raminanti. Parimusi ant tilto turėklo stovėjau pačiame tilto viduryje ir stebėjau upės tėkmę. Vanduo ramiai sroveno iš po tilto tiesiai horizonto link. Staiga rami upės tėkmė šiek tiek pasikeitė – atsirado keli lengvi sūkurėliai, aš į juos žiūrėjau ir stebėjausi, kaip vandens srovė ėmė keistis.
Ir staiga ėmė vykti keisti dalykai: upės sūkuriai ėmė didėti, platėti, gilėti, upė ėmė darytis negraži, tuo metu ir gamta staiga ėmė keistis: tos nuostabios spalvos dingo, pakilo vėjas, nuo patamsėjusių medžių ėmė kristi ir su vėjo gūsiais skrieti lapai, dangus ir oras aplink tamsėjo, ėmė žaibuoti. Negalėjau patikėti savo akimis. Pažvelgiau į upę ir staiga pamačiau, kad upe iš po tilto atplaukė kažkoks žmogus, jis pakliuvo į vieną iš sūkurių, kuris jį pasuko ir įtraukė gilyn.
Žiūrėjau ir laukiau, kada tas žmogus išners, juk turėjo išnerti, bet jis neišnėrė. Buvau lyg ištikta stabo ir su pasibaisėjimu mačiau, kad dar keli žmonės atplaukė, pateko į sūkurius ir nebeišnėrė. Žinojau, kad iš sūkurių įmanoma išnerti, jeigu atsispiri nuo dugno. Maniau, kad tai turėtų žinoti ir kiti, bet dabar buvau tik kaip žiūrovas siaubo spektaklyje: vis daugiau žmonių atnešdavo upė ir visi jie be išimties patekdavo į tuos nelemtus sūkurius, visi jie šaukdami prasmegdavo tuose sūkuriuose ir nebeišnerdavo. Tai buvo siaubinga.
„Ar taip gali būti? Ar tai teisinga? Kas čia darosi? Kas čia darosi, Dieve?“ – tokie žodžiai sukosi galvoje. Ir staiga surikau garsiai garsiai, kiek tik gerklė nešė: „Dieve! Pakaks!“
Staiga trenkė toks griausmas ir viskas nurimo. Vėjas nutilo, upės vanduo susilygino, žmonių nebuvo. Žiūrėjau nuo tilto vidurio į upės tolumą ir staiga pamačiau, kaip upės horizonte iškilo į viršų trys baltos vandens srovės. „Kas gi čia dabar?“- pagalvojau ir prisimerkiau, kad geriau įžiūrėčiau.
Negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau – tai buvo trys dideli balti angelai. Jie buvo tokie dideli, didžiuliais baltais sparnais, kybojo virš upės trikampiu – du žemiau, vienas virš jų.
„Angelai“-sušnibždėjau aš ir atsiklaupiau, apsidairiau ir tik dabar pamačiau savo koleges, su kuriomis buvau – jos visos jau klūpojo ir meldėsi! Dirstelėjau į kelias ir nusistebėjau, kad jos meldėsi – nebūčiau net pagalvojusi, kad jos tikinčios.
Tai truko trumpą akimirką, kai staiga du angelai nusileido iki vandens ir pakilo, laikydami vieną žmogų. Vieną sekundę jie sustingo ir staiga nuskriejo su tuo žmogumi į viršų, į dangų. Dar pagalvojau: „Paėmė su visu kūnu kaip Kristų“. Ir prabudau.
Mano kūnas drebėjo, o dantys, pilna ta žodžio prasme, kaleno, buvau šlapia nuo prakaito...
Kodėl tik vieną žmogų? Iš tos gausybės paskendusių žmonių, tik jį vieną išgelbėjo? Tokie buvo pirmi klausimai, atėję man į galvą po sapno. Ir ką aš čia mačiau? Pragarą?
Atsimenu, kad po šio sapno visą dieną jaučiausi kaip patyrusi didelį sukrėtimą, o šio sapno nepamirštu iki šiol. Gal tai vis dėlto pamoka? Beje, po kažkiek metų ištekėjau.
