Visata visuomet atsako į užklausimus ir prašymus, tik reikia žinoti, ko sieki ir kuriam tikslui. O šis konkursas suteikia galimybę papildyti gyvenimo balansą ir pilnatvę, tad tai – nuostabi dovana.
Tėvas mirė toli nuo Lietuvos, kai buvau penkerių. Mama augino kaip sugebėjo, stokodama įpročio skirti dėmesio sau, o tuo pačiu ir supratimo bei laiko mano poreikiams. Todėl daugelį svarbių egzistencinių dalykų atradinėjau pati. Tokia patirtis be užnugario tikrai sunki, bet užgrūdinanti.
Kasdien mokausi ir iš naujo atrandu nenusakomą būties džiaugsmą, kai galima sulaikius alsavimą gėrėtis šlamančiais lapais, vėju, vaikščiojančiu medžių viršūnėmis ir pievomis, sustoti ties išsiskleidusiu laukinės gėlės žiedu, klausytis paukščių balsų, žavėtis šildančiais saulės spinduliais. Džiaugtis, jog gali suvokti šias dovanas. Gebėjimą vaikščioti, judėti, šokti, ištarti žodį, būti dėkingam už rankas, kurios gali nuveikti tiek daug, reginčias akis, galimybę nusišypsoti sau ir aplinkui esantiems bei sutinkamiems.
Jau šešti metai kai palikau miestą ir gyvenu gamtoje. Labai džiugu kaskart nuvykti į sostinę, sutikti pažįstamus ir naujus žmones, dalyvauti renginiuose, bet dar didesnis džiaugsmas apima kaskart grįžus į namus. Gamtoje daugiau tikrumo.
Šis projektas gali padėti tapti laimingesniais, o vieno iš žmonių pasakyta frazė jį apibūdina tiksliai:
„Viskas šiame pasaulyje yra tarsi žaidimas, išskyrus vieną dalyką, kurį vertinti reikia labai rimtai, tai – Gyvenimo Džiaugsmas.“
Su dėkingumu priimčiau profesionalių specialistų konsultacijas, rekomendacijas sveikatos ir grožio procedūroms, noriu patobulinti šypseną dėl keleto netaisyklingai išaugusių ir pastaruosius dvejus metus ėmusių eižėti ir skeldėti dantų. Procedūra ar keliomis atgaivinti kūną, kuris kasdien ištikimai tarnauja.
Gyvename taip, kaip susikuriame savo realybę, ir laisvi tiek, kiek leidžiame sau būti.
