Mano močiutės mama Zofija Gražinskytė gimė pasiturinčioje šeimoje 1925 metais, turėjo brolį Joną Gražinską gimusį 1919 metais. Šeima turėjo apie 16 hektarų žemės. Jonas Gražinskas apie 1941 metais įstojo į partizanų būrį „Keršytojas“, buvo jų ryšininkas. Šis būrys veikė hitlerinės okupacijos metais. Naukaimyje (Jurbarko raj.) būrys turėjo spaustuvėlę „Kerštas“, išspausdino 17 atsišaukimų. Partizanai sunaikino 30 priešo karinių ešelonų, nuvertė nuo bėgių 144 vagonus su karine technika, 57 – su kariniais daliniais, susprogdino 14 priešo automašinų, nutraukė 7 kilometrus telefono laidų, sunaikino daugiau kaip 500 hitlerininkų ir neteko 18 partizanų.
1939 metais, prasidėjus karui, Jonas rinkdavo miškuose ginklus ir slėpdavo juos namie, net minosvaidį buvo parsitempęs. Vieną naktį stribai įsilaužė į Jono motinos namus ir mušė ją, kad ši pasakytų, kur slepiasi sūnus, tačiau ji nieko nepasakė. Stribai paliko ją gyvą.
Apie 1942 metus Jonas buvo suimtas ir išvežtas. Jį dvi savaites tardė ir kankino vokiečių kariai. Tais pačiais metais jis buvo sušaudytas.
1943 metų gruodžio 25-ąją susituokė mano proseneliai Zofija Gražinskytė ir Benediktas Viršila.
B.Viršila gimė 1918 m. vasario 10 d. Kūlių valsčiuje, Mižuikų kaime. Benediktas turėjo dvi seses ir brolį. Pirmoji sesuo Kunigunda, brolis – Jonas ir antroji sesuo Onutė, gimusi 1925 metais, iki šiol gyva, gyvena Telšiuose. Ji – buvusi mokytoja.
Pats Benediktas tarnavo Lietuvos kariuomenėje apie 1936 metus. Vėliau buvo miškininkas, o iki 1943 metų partizanavo.
Kartą jis su draugu ėjo kaimo keliuku ir juos pagavo pro šalį važiavę vokiečiai. Juos nuginklavo ir pastatė į griovį, kur Beno draugas buvo nušautas, o pats Benas pasuko galvą ir jam kulka perskrodė kaklą. Jis sugebėjo nušliaužti į gretimą vienkiemį, kur jį sutvarstė ir slėpė nepažįstami, bet geri žmonės.
1944 m. rugpjūčio 29 d. Benediktui ir Zofijai Viršilams gimė dukra Elena – mano močiutė, o 1949 metų rugsėjo 23-ąją gimė Elenos brolis Jonas.
Kad ir kiek jų tėvai buvo prisikentėję karo baisybių, tai netrukdė jiems padėti kitiems Miško broliams. Partizaninio karo metu Zofija ir Benediktas savo miške slėpė partizanus, juos maitino.
Iš močiutės pasakojimo: „Kai buvau maža, pas mus kaime prieš mūsų trobą rinkdavosi rusų kariai ir šaudydavo. Gal mokindavosi, o gal kažką kitą darė. Visada buvau drąsi mergaitė, nebijojau nieko pasakyti, norėjau tapti artiste ir tuomet mokėjau du rusiškus eilėraščius. Išbėgau į lauką prie rusų karių ir padeklamavau vieną eilėrašti, už tai davė cukraus kubelį. Tada mane pamatė mama ir parsivedė namo.
Mano tėveliai už namo, miške slėpė partizanus, jiems nešė valgyti. Mano tėvelis – pats buvęs partizanas – man liepė niekada niekam nepasakoti apie partizanus. Ir vieną dieną pasibeldė stribai į duris, aš atidariau ir pasakiau, kad pas mus ateina dėdės su kitokiom kepurėm. Tada mane mama nustūmė nuo durų. Gerai, kad stribai nesuprato, ką sakiau, butų šeimą sušaudę.“
Apie 1965 metus mano močiutė susituokė su mano seneliu – Jonu Engelaičiu. Jis buvo labai karo nuskriaustas žmogus. Jonas gimė 1938 metų birželio 3 dieną Šaukėnuose. Jo tėvai Jonas Laucius ir Lena Engelaitytė (gimusi 1924 m.) nespėjo susituokti, nes prieš gimstant mano seneliui jo tėvas buvo nužudytas, o mama vėliau išvežta darbams į Vokietiją. 1948 metais ji iš Vokietijos emigravo į Australiją, kur tikriausiai vardą pasikeitė į Eleną Engelaitis. Mano senelis bandė ieškoti savo motinos, bet nerado ir mirė 1993 metais.
Štai kaip karas išardė ir sunaikino dalį mano giminės. Kas emigravo, o kas prisidėjo prie laisvės kovotojų – Miško brolių.
Aš vis dar viliuosi, kad mano senelio mama gyva, ji kažkur Australijoje, ir aš ją surasiu. Neužmiršiu savo prosenlių, kurie kovojo už laisvą Lietuvą, ir dėl to dabar aš esu čia.
