Prasidėję 1976-ieji metai mažame Žemaitijos miestelyje Kvėdarnoje lyg ir niekuo neišsiskyrė iš virtinės kitų, prieš tai prabėgusių mūsų kartos vaikystės ir jaunystės metų. Miestelis gyveno įprastą gyvenimą. Kas dirbo, kas mokėsi.
Į mūsų jaunus gyvenimus įsiveržęs gegužis, kaip ir kasmet, negailėdamas spalvų, įvairiausiais žiedais išdabino apylinkių pievas, sodus, netoliese tekančios Jūros upės pakrantes, nušviesdamas ir nubarstydamas kelią su neapsakoma jėga į jaunas širdis plūstančiam pavasariniam polėkiui, energijai ir, žinoma, jaunystės meilei. Daugeliui iš mūsų pirmai, nepakartojamai ir pačiai gražiausiai.
Metais už mus vyresni mūsų draugai, 23-iosios laidos abiturientai šventė savo paskutinio skambučio šventę. Išpuoštoje mokykloje jautėsi pakili, iškilminga nuotaika. Pasveikinę vyresniuosius draugus, mes, dešimtokai, salėje kartu su jais klausėmės jausmingų, šiltų, iš širdies sakomų mokyklos direktorės bei mūsų mielų mokytojų kalbų ir linkėjimų jau labai greit mokyklą paliksiantiems savo mokiniams ir auklėtiniams. Netrūko šypsenų ir ašarų. Tiek auklėtojų, tiek auklėtinių akyse.
Šventė baigėsi. Daugybė gėlių švytėjo mokytojų ir abiturientų rankose. Gėlės, gegužis, jaunystė, meilė. Dar mėnuo, baigsis abitūros egzaminai, o po jų - naujo, nepatirto gyvenimo pradžia.
23-ioji abiturientų laida būreliais neskubėdama eina miestelio centro link. Pakeliui, už medinės tvoros – paminklas Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Vytautui. Daugybę kartų pro jį praeita rytais, skubant į pamokas ir po jų grįžtant namo. Praeita ir niekada nesusimąstyta.
Šią šventišką dieną Vytautas kitoks. Pokaryje ne kartą apšaudytas girtų apylinkės stribų, apkapotas kulkų, sužeistas, lyg tikras daugelio mūšių ugnį praėjęs karys.
Šiandien Vytautas vėl didingas, rankose laikantis kalaviją ir tarsi šaukiantis prisijungti prie jo pulkų, stoti po jo vėliavomis. Kviečiantis žengti tuo keliu, kuriuo jis vedė Lietuvą per šimtmečius. Per nesuskaičiuojamų politinių intrigų painiavą, per Žalgirio mūšio griausmą, per priespaudas, sukilimus, per 1918 metų Nepriklausomybės kovas, per pokario partizanų tragediją ir didvyriškumą.
Būrelis vaikinų, vilkėdami tais pačiais kostiumais, ryšėdami ką tik pasibaigusiai šventei skirtus kaklaraiščius, peršoka tvorą. Likusieji tiesia gėlių puokštes. Paminklo papėdėje pražysta jūra gėlių. Miestelyje visu savo grožiu skleidžiasi gegužis, jaunystė, meilė ir jiems tokia brangi paskutinio skambučio šventė!
Raminkitės, gražuoliai vaikinai ir žaviosios jų draugės, jūsų mielos klasiokės! Dar tik 1976–ieji, dar daug vandens nutekės Jūros upe, kol jūs ir jūsų vaikai, būsimieji abiturientai čia galėsite nieko netrukdomi, kada panorėję susirinkti ir pagerbti didįjį Lietuvos karvedį. Neilgai trukus sužinosite kas jūsų laukia po šventės, kokias charakteristikas jums sudiktuos raudonbambiai „draugai“ iš rajono Komunistų partijos ir Valstybės saugumo (tada KGB) komitetų.
Mano mama
Ką bendra su šiais abiturientais antraštėje minima nuotrauka ir 1976-ieji metai?
Nuotrauka, kurioje įamžinta mano mama, apsirengusi nepriklausomos tarpukario Lietuvos kariuomenės kario uniforminiu švarku ir kepure, nuo pat vaikystės mane žavėjo ir kėlė pasididžiavimą. Ši nuotrauka kartu su pluošteliu kitų buvo padaryta 1949 m. pavasarį Skaudvilės apylinkių miškuose, dar jaunutei mano mamai davus Lietuvos partizano priesaiką. Priesaiką, kuri iš pagrindų pakeitė jos likusį gyvenimą, vėliau tapusį Lietuvos pokario rezistencijos istorijos dalimi. Tas, palyginti trumpas, tačiau pavojaus, nepriteklių ir tuo pačiu jaunystės romantikos kupinas mano mamos gyvenimo laikotarpis buvo įamžintas ir pluošte kitų nuotraukų, tačiau išliko tik šita.
„Po Danutėlės (kažkodėl taip mano močiutė vadino mamą, nors ji buvo krikštyta Zofijos vardu) arešto surinkau visas jos partizaniškų metų nuotraukas. Ką sudeginau, ką sudėjusi į stiklainį užkasiau į žemę, kuriame dėl prasisunkusios drėgmės per daugelį metų jos visiškai sunyko. Šios nepajėgiau. Paslėpiau. Labai jau graži čia mano dukrelė, - braukdama ašarą ir žvelgdama į tą vienintelę jai taip brangią nuotrauką, mums su sese pasakodavo močiutė.
Nusistovėjus ramesniems laikams nuotrauka niekam neužkliūdama gulėjo viename iš mūsų šeimos albumų. Iki pat 1976-ųjų metų.
Tais metais Šilalės rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo pareigas pradėjo eiti Petras Baguška. Gal tai tik sutapimas ir daugiau nieko, tačiau tuo laiku rajone ypač suintensyvėjo ideologinis darbas, suaktyvėjo tikinčiųjų, kunigų, buvusių partizanų, pokario rezistentų ir komunistinei ideologijai nepritariančių intelektualų persekiojimas.
Tuo laikotarpiu besidomintys galėtų pakelti Šilalės rajoninio laikraščio „Artojas“ komplektus ir atkreipti dėmesį į jame rajono nomenklatūrininkų spausdintus įvairiausius komunistine ideologija persunktus potvarkius, dekretus, dažnai prasilenkiančius ne tik su sąžine, bet ir elementariu padorumu.
Verta atkreipti dėmesį į juos ruošusių asmenų pavardes. Kaip rašoma 2004 m. išleistoje monografijoje „Kvėdarna“, esą net buvo pakeistas vieną nomenklatūrininką erzinęs Šventų mokyklos pavadinimas, sietas su šimtmečiais gyvavusiu vietovės pavadinimu. Ar tai buvo baimė visko kas šventa? Atsakyti galėtų nebent to keitimo iniciatorius.
Po Josifo Stalino mirties jau buvo praėję 23-eji metai. Sovietų sąjunga buvo pasirašiusi Helsinkio konferencijos Baigiamąjį aktą, deklaruojantį ir užtikrinantį žmogaus teises. Komunistinių švenčių eisenose ir ant pastatų sienų švietė lozungai: „Tarybinė konstitucija demokratiškiausia pasaulyje!“ Tačiau šios permainos kažkaip aplenkdavo Šilalės rajoną. Čia tebesiautėjo komunistinė vietos nomenklatūra ir rajono KGB‘istai.
Prie Vytauto Didžiojo paminklo padėjusiems gėles tų metų abiturientams kliuvo ypač skaudžiai. Tą įvykį ir po jo sekusius Kvėdarnos vidurinės mokyklos 23-iosios laidos jaunuolių „pasimatymus“ su KGB‘istais vertėtų aprašyti plačiau.
Berods, viename iš Šiaurės Lietuvos miestų tebekaršinamas, kaip žmonės kalbėjo, aktyvus to KGB klano veikėjas, kurį po minėtų įvykių jaunimas pakrikštijo „leitenantu Klecku“. Su juo ir jo darbo metodais teko artimai susipažinti ne tik minėtiems abiturientams, bet ir vienam iš žemesnės klasės mokinių, kuris savadarbiu plakatėliu mokyklos skelbimų stende viešai visus pasveikino su Šv. Velykom.
Ne vieną „malonų“ susitikimą su juo turėjo ir po 25–erių metų katorgos į Šilalės rajoną pas čia gyvenusią žmoną sugrįžęs buvęs partizanas Jonas Kadžionis. Po eilės tokių susitikimų šis daug iškentęs žmogus buvo priverstas palikti rajoną, šeimos namus ir kartu su žmona išsikelti į Kaliningrado sritį.
1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Kleckas nepražuvo. Suprantama, aulinius čebatus ir KGB‘isto uniformą su Vladimiro Lenino galva paženklintais medaliais bei auksiniu PDG (pasiruošęs darbui ir gynybai-Red.) normatyvų ženkleliu, teko nugrūsti giliai į spintą ir po „sunkių darbų“ kiek atsikvėpti. Tačiau neilgam. Ko gero, tokių pat sėbrų padedamas greitai įsitvirtino „prie kranelio“. Kaip viename anekdote sakoma – ten, kur šilta ir nešvaru. Tačiau tai jau atskira tema.
O aš grįžtu prie tos vienintelės, man taip brangios nuotraukos. Šilalės rajone stojęs laikmetis, tarsi stalininė pokario epocha, vėl vertė būti atsargiais.
Kad nepamatytų tie, kuriems nereikia, ir nepraneštų „tiems, kam reikia“, nuotrauką mama saugiai paslėpė. Deja, taip saugiai, kad po kelerių metų, kamuojama sunkios ligos jos jau nebesurado pati.
Tą padaryti praėjus daugeliui metų po jos mirties buvo lemta man. Atsitiktinai ją suradęs, atsargiai, rankose laikydamas tarsi brangią relikviją, išgyvenau žodžiais neapsakomą šilumą. Jausmą, kuris viesulu mane nunešė per laiko tolius, sugrąžindamas į ankstyvuosius vaikystės metus.
Pajutau, kaip prieš akis atsiveria pavieniai, atmintyje lyg nuotraukose įsirėžę didelio Sibiro miesto, tolimojo Krasnojarsko vaizdai. Plati vandeninga Jenisiejaus upė su be galo ilgu ir nežinia kur vedančiu tiltu. Įspūdinga prieplauka su joje stovinčiais baltais laivais ir iš jų sklindančia trankia muzika. Žalia V.Surikovo gatvė, kurios pavadinimą ir mūsų laikinu prieglobsčiu tapusio namo numerį turbūt ilgai nemąstęs būčiau tąkart pasakęs ir pažadintas iš gilaus miego. Uždaras, tokia aukšta, kaip man tada atrodė, dangų remiančia, aklina tvora aptvertas didelis kiemas su tokiais pat aukštais ir plačiais vartais, už kurių išeiti man buvo kuo griežčiausiai tėvų užginta.
Tačiau uždraustas vaisius, kaip žinia, visada saldus. Tad sykį, nutaikęs progą, atsibodusį kiemo peizažą paįvairinau pro minėtus vartus iškeliaudamas į platųjį pasaulį, turėdamas neginčijamai svarbų, populiariame rusiškame posakyje išsakytą tikslą – save parodyti ir į kitus pasižiūrėti. Kadangi viskas buvo be galo įdomu, tai net nepastebėjau kaip atsidūriau už kelių kvartalų. Aišku, kelio atgal pats susirasti nesugebėjau. Pamatę tokį „savarankišką vyrą“ aplinkui susispietė būrelis praeivių. Visiems buvo įdomu, iš kur esu atklydęs į jų parapiją. Štai čia ir pagelbėjo tėvų taip puikiai išmokytas gyvenamosios vietos adresas. Nepraėjus nė pusvalandžiui buvau parvestas į butą, kuriame tada gyvenome.
Na, gal tą patalpą namo rūsyje, turinčią tik vienintelį langą, kurio viršus sutapo su kiemo grindiniu, „butu“ pavadinti būtų gal kiek ir per skambu, tačiau tada, peržengus gimtąjį slenkstį, mano džiaugsmui nebuvo ribų. Vėl nerūpestingai klegėdamas ir krykštaudamas toliau virė mažas gyvenimas dideliame kieme, kol vieną beprasidedančio rudens dieną atsisveikinę su kaimynais ir pasiliekančiais draugais, tėvai sėdo į traukinį, turėjusį juos pargabenti į Lietuvą. Žinoma, nepamiršo ir manęs.
Kokia tai buvo įsimintina, dar nepatirtų įspūdžių kupina kelionė! Pustrečios paros per neaprėpiamus Sibiro plotus perlėkęs ir Uralo kalnų masyvą perskrodęs traukinys atbildėjo į Maskvą. Iš vagono lipti kategoriškai atsisakiau, visomis man žinomomis formomis protestuodamas, kad per trumpai važiavome. Deja, mano protesto niekas nepaisė, nes tėvai jau dairėsi kito, į Vilnių vyksiančio traukinio. Po nepilnos paros pasiekėme ir jį. Čia atvykęs jokių pretenzijų nebereiškiau. Priešingai, matydamas iš susijaudinimo pravirkusią mamą, ją raminau pats: „Mamytukai neverk…“ Tada man buvo truputį daugiau nei treji.
Greitai lėkė saulėtos vaikystės vasaros bei nuostabios šaltos, snieguotos žiemos gražiame Žemaitijos miestelyje Kvėdarnoje, kur susiradę darbą ilgam apsistojo tėvai. Čia baigiau vidurinę mokyklą, iš čia išvažiavau studijuoti į Kauną, vėliau į Vilnių. Visada, kai man buvo sunku ir kuomet ateidavo šviesios gyvenimo akimirkos, žinojau kad šalia manęs yra puikus ištikimas draugas, pagalbininkas ir patarėjas – mano Mama. O paskui jos nebeliko.
Mano dvasinis ryšys su motina Zofija Venskute-Balčiūniene buvo stiprus ir betarpiškas nuo pat mažų dienų. Kaip bebūtų keista, tik jos padedamas ir patariamas vieną saulėtą savo vaikystės pavasarį sukaliau pirmąjį inkilą varnėnams ir kai į jį įsikraustė bei pradėjo savo dainelę švilpauti lauktasis įnamis, nuoširdžiai džiaugėmės abu. Ir vėliau nusitvėręs plaktuką ar pjūklelį visada patarimo pasiklausti irgi lėkdavau pas ją.
Būdamas vaikas mėgau vartyti iš Sibiro tėvų parsivežtus, tamsia medžiaga aptrauktus, spalvotais siūlais išsiuvinėtus albumus. Ypač žavėdavausi vienu, kuriame buvo surinktos mamos draugių lageryje pieštos ir jai dovanotos atvirutės. Ten buvo ir mamos, turėjusios neabejotiną dailininkės talentą bei puikų spalvinį skonį, pieštų darbelių. Iš to albumo sklisdavo kažkokia nenusakoma šiluma, kuri dar labiau mus siejo.
Dažnai vakarais ji pasakodavo nesočios, bet laimingos savo vaikystės nutikimus ir aš mintimis nusikeldavau į tą tolimą, kaip man atrodė, visada saulėtą tarpukario Lietuvos kaimą su pilnomis žydinčių gėlių pievomis ir mažu nameliu ūksmingos girios pakraštyje,
glaudusiu gausią šeimą. Su meile prisimindavo muzikalias ir gražiai dainuojančias savo seseris. Ypač jai mielą ir artimiausią iš jų Gražiną – savo partizaniškos jaunystės draugę ir pagalbininkę.
– Mama, ar jūs buvote laimingi? Juk neturėjote televizoriaus, tiek daug žaislų, kaip mes, gal niekada vaikystėje neragavote ledų? – kartais klausdavau.
– Mes buvome labai laimingi, – atsakydavo mama. – Mes mokėjome džiaugtis tuo ką turėjome, mes mylėjome savo tėviškę ir laisvę.
Deja, tas saulėtas jų vaikystės ir jaunystės dienas užtemdė Antrojo Pasaulinio karo dūmai, kruvinojo pokario netektys. Antrą kartą Lietuvą užgriuvus raudonojo tvano bangai jos jau buvo nebe vaikai. Toms jaunoms, anksti subrendusioms panelėms teko tvirtai apsispręsti su kuo ir kur joms pasukti.
Geriausi kaimo ir apylinkių vaikinai, nepakęsdami aplink siautėjančio smurto, trėmimų, savivaliavimo, ryžtingai ėmė ginklus ir traukė į mišką. Merginos kiek galėdamos juos rėmė ir padėjo. Zofija ir jos mylimiausia sesuo Gražina rinkosi tą patį kelią. Be galo sunkų ir pavojingą. Jos tapo Kęstučio apygardos, Šalnos tėvūnijos (Butigeidžio rinktinė) partizanų štabo ryšininkėmis.
Mažas namelis Puželių kaimo girios pakraštyje nuo dabar jau glaudė ir maitino ne tik gausią šeimą, bet ir pailsėti užklydusius vaikinus iš miško. Partizanai iš šių namų niekada neišeidavo alkani. Čia jie būdavo pavalgydinami seserų paruoštu karštu maistu, kurio tai dideliai šeimai ir taip niekada nebuvo per daug. Zofija ir Gražina skalbė partizanų rūbus, patalynę. Ne vieną kartą, nebijodamos galimų kratų, tik joms žinomais adresais vykdavo į Tauragę, Raseinius, paimdavo vaistus, tvarsčius ir, gudriai apeidamos NKVD kariuomenės bei stribų postus, visa tai pristatydavo į girią.
Ne kartą Zofijai teko pernešti informaciją iš vieno partizanų būrio į kitą. Vykdydama šiuos pavedimus ji keletą kartų pakliuvo į stribų ir kareivių vykdomus miškų siautimus. Tada kartu su partizanais teko slapstytis Lomių bei Batakių bunkeriuose, kai virš jų vaikščiojo kareiviai.
Taip pat jai teko dalyvauti partizanų susirėmimuose, kautynėse su NKVD kariuomenės daliniais. Iš vaikystės prisimenu kad ji neblogai pažino ir man papasakodavo apie įvairias šaunamųjų ginklų rūšis, kas berniukui kėlė didelį susidomėjimą.
Vieną vėlų 1950 m. sausio mėnesio vakarą į Zofijos tėvų sodybą ruošdamas sąlygas ir vietą partizanų grupės susitikimui užėjo jų žvalgas J.Gružinskas, slapyvardžiu Kęstutis. Beeinantį į šią sodybą pastarąjį užmatė negera akis. Kaip vėliau kaime buvo kalbama, toje apylinkėje gyvenęs jaunas vyras Kaminskas. Pasibalnojęs arklį jis nušuoliavo į Skaudvilę apie matytą partizaną pranešti čekistams.
Vos spėjus Kęstutį pavalgydinti, Zofijos mama mėnesienoje pastebėjo pamiške sėlinančius baltai apsirengusius rusus. Moterys puolė plauti indų, o Kęstutis iššokęs per langą bėgo netoliese esančių krūmų link. Prasidėjo intensyvus šaudymas. Kulkos kapojo namo sienas. Viena jų į petį sužeidė partizaną, tačiau šis numetęs milinę ir planšetę laimingai pabėgo. Į trobą įsiveržę kareiviai padarė kratą. Nors nieko įtartino nerado, vyresniąsias seseris Zofiją, Gražiną, penkiolikmetę Birutę ir jų mamą Bronislavą išsivedė į Skaudvilę, o iš ten į Tauragę. Nė viena tardoma neprisipažino apie namuose apsilankiusį partizaną, tad po kelių dienų nesant įrodymų jas paleido.
Šis įvykis neišgąsdino drąsių merginų. Šeima ir toliau kiek galėdama rėmė laisvės kovotojus. Kartą 1950 m. pavasarį jų troboje vyko partizanų vadų susitikimas. Jie nusprendė čia praleisti ir kitą dieną. Sargybiniai pasiruošė galimam mūšiui. Troboje ant aukšto pasistatė kulkosvaidį, per žiūronus budriai stebėjo apylinkę, o Zofijos mama ir seserys dirbdamos ūkio darbus žvalgėsi, ar neateina nepageidaujami asmenys.
Partizanų paprašyta Zofija ne kartą klijavo atsišaukimus Skaudvilėje ir Tauragėje. Ji tą darė ne tik ant stulpų ir pastatų sienų, bet ir ant saugumiečio, gyvenančio antrame aukšte durų.
Daugelį kartų ji siuntė į Sibirą išvežtiems partizanų artimiesiems maisto produktus, konspiracijos sumetimais tai darydama iš Skaudvilės, Tauragės, Batakių, Raseinių, Girdiškės ir kitų paštų. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais pasakojo atsitikimą, kad sykį užrištomis akimis buvusi nuvesta į jai nežinomą bunkerį, kur už atliktą itin svarbią užduotį jai padėką pareiškęs apygardą ar rinktinę vizitavęs pats Jonas Žemaitis-Vytautas.
Ypač drąsus ir pasiaukojantis jos žygdarbis buvo partizano Zenono Pauliko-Klajūno brolio vaikų slaptas pargabenimas iš tremties Tomsko srityje.
Įdomu tai, kad iš Vilniaus į Maskvą skrisdama lėktuvu greta sėdėdama ji susipažino su rašytoju Antanu Žukausku-Vienuoliu, kuris, sužinojęs kelionės tikslą, jai visokeriopai padėjo. Maskvoje surado nakvynę, pasamdė taksi, kad aprodytų miestą, ir parūpino bilietus tolimesnei kelionei, prašydamas, kad grįžusi jam parašytų į Anykščius. Ji tai padarė. Rašytojas jai atsakė maloniu laiškučiu.
Rezistencinėje veikloje, pagal patėvio pavardę, partizanams ji dar buvo žinoma kaip Zofija Liekytė. Aktyviai įsijungus į Kęstučio apygardos partizaninę veiklą, jai buvo suteiktas “Žibutės” slapyvardis.
Kruvinoji laisvės kova užsitęsė ne vienerius metus. Pasalose, kautynėse vienas po kito žuvo arba, nenorėdami gyvi pasiduoti priešui, susisprogdindavo bebaimiai jos draugai, pažįstami. Retėjo laisvės kovotojų gretos, o ji vis tebedirbo tą sunkų, alinantį, pavojingą darbą vardan savo Tėvynės, savo laisvės. Lietuvos laisvės kovų sąjūdyje prasidėjo išdavystės.
Ir štai po daugelio metų aš vėl betarpiškai bendrauju su savo jau mirusia mama, Lietuvos ypatingajame archyve vartydamas jos ir kitų dvylikos bendražygių baudžiamąją bylą Nr.19860/3. Devynios storos knygos. Kiekviena po 350–400 lapų. Ilgai ruošiausi šiai misijai. Tačiau atvertus pirmąjį bylos tomą apėmė nenusakomas jausmas.
Kiek daug kančios, skausmo, kraujo, ašarų sugėrę šie bylos lapai. Kaip nedrąsu prisiliesti prie popieriaus, kuriuos lietė budeliai ir jų aukos. Tardymų protokolai. Tardytojų užduodami klausimai, tardomųjų atsakymai. Kas slepiasi tarp eilučių? Skausmas. Ištisa jūra skausmo, ašarų, pažeminimo. Mušamųjų riksmai ir kraujas. Už ką visa tai? Už meilę ir atsidavimą Tėvynei, savo kraštui, kalbai ir laisvei.
Bylos lapuose virtinė pavardžių. Viena jų Fridrikas Gauptys, slapyv. Mindaugas, Vytautas. Nuo 1949 m. Šalnos tėvūnijos vadas, gimęs 1918 m. Dievas mato, gal geriau, kad jis būtų negimęs... Buvęs partizaniško teismo pirmininku ir ne vieną žmogų nuteisęs myriop, pakliuvęs į MGBistų (Saugumo ministerijos narių-Red.) nagus beprotiškai išsigąsta mirties ir tampa judu. Infiltruotas į tą pačią rinktinę, jis pradeda išdavinėti savo draugus partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus. 1950 m. pavasarį, švenčiant Velykas, su minėto išdaviko pagalba netoli Tauragės pas vieną medicinos seserį, vardu Liucija, spėjama – MGB agentę, panaudojus specialias priemones užmigdomi, suimami partizanai Z.Paulikas, P.Trijonis ir vėliau, bendroje byloje kartu su partizanu S.Žičkumi nuteisiami sušaudyti. Pastarasis suimtas kiek vėliau, F.Gaupčiui į tariamą susitikimą Batakių valsčiaus ūkininko J.Steigvilos daržinėje atvedus grupelę partizanų, kur jų laukė čekistų suorganizuota pasala.
1950 m. ankstų birželio 12-osios rytą atėjo eilė ir mano mamai Zofijai Venskutei-Žibutei.
Toliau vartau bylos lapus ir mintyse matau juos visus trylika 1951m. sausio 16 d. įvedamus į teismo salę Vilniuje, kur teisėjų krėsluose sėdi išdidūs sovietinio teisingumo kariniai teisėjai, atstovaujantys Pabaltijo karinį tribunolą. Ir štai tie trylika. Išsekę, daug dienų kalėjimo rūsiuose be saulės šviesos laikyti, mušti iki sąmonės netekimo, kankinti karceriuose, gniuždyti dvasiškai ir psihologiškai. Ir galų gale atvesti į teismo farsą, į pasityčiojimo iš tiesos ir teisingumo spektaklį, surengtą dar vienai, paskutinei jų kankintojų ir budelių pramogai.
Mano žvilgsnis krypsta į vieną trapią mergaičiukę, kuri, praėjus daugeliui metų, taps mano mama. Kaip gi elgiasi ji, toji gležnutė jaunų dienų romantikė? Ar ji verkia, ar bijo teisiamųjų suolą apspitusių sargybos kareivių ir savimi pasitikinčių teisėjų? Ne. Jos akys žaižaruoja ir dega lyg tie jų partizaniškos jaunystės laužai, lyg kruvinų laisvės mūšių pašvaistė. Ji žvelgia budeliams tiesiai į akis, lyg ne ji, o patys teisėjai būtų teisiami. Ji vienintelė iš visų trylikos atsisako advokato pagalbos ir ginasi, tikriau nesigina, o kaltina pati:
„Aš buvau nusistačiusi prieš sovietinę valdžią ir sąmoningai kovojau už nacionalinę Lietuvos nepriklausomybę, už savą valdžią ir savą tvarką joje. Aš sąmoningai palaikiau partizanus ir neprašau sau malonės ar pasigailėjimo. Jūs esate okupantai ir neturite teisės mūsų teisti...“
Teisėjai sutrikę. Sekretorius tyloje protokoluoja taip įžūliai drąsiai pasakytus, jau Laisvės kovų istorija tapusius žodžius. Atsitokėjęs prokuroras prašo mirties bausmės. Tribunolas skiria 25 metus katorgos ir dar penkerius tremties.
Po teismo trumpam juos visus uždarė į vieną kamerą. Likimo draugai Zofijai padėkojo už ištvermę, drąsą ir laisvės kovotojui deramą elgesį žiaurių tardymų ir teismo metu. Ji nepasakė nieko, apie ką tardytojus nebuvo informavęs išdavikas. Nors žinojo ji daug. Ir apie bunkerių vietas ir apie slaptus partizanų vadų pavedimus bei jų artimųjų slapstymosi vietas.
Po lageriuose praleistų metų Zofija sugrįžo į tėvynę. Sugadinta sveikata, bet nepalaužta dvasia. Buvo ruduo. Besibaigiančio rugsėjo saulė mirgėjo geltonuose Tėviškės kaštonų lapuose, kai Zofija ir Gražina, verkė viena kitą apsikabinusios. Bet tai jau nebuvo išsiskyrimo ašaros.
Metai bėgo, jos susitikdavo vėl ir vėl. Iki išnaktų kalbėdavo, juokdavosi, dalydavosi savo partizaniškos jaunystės prisiminimais. Ir paverkdavo, prisiminusios Jaunutį, Klajūną, Skautą, Pušelę, Kęstutį, Perkūną, Aušrelę, kitus jaunuosius Žemaitijos krašto didvyrius, savo draugus.
Iš džiaugsmo jos verkė ir vėl, po daugelio metų, kai atgimus Lietuvai į Gedimino pilies bokštą pakilo trispalvė. O po to, kaip toje pasakoje – tik mirtis jas išskyrė. Tai tokia, gal kiek nepaprasta, paprastos kaimo mergaitės istorija, gyvenusios sudėtingame mūsų tautos laikmetyje.
1990 metų žiemą parsivežęs ją sunkiai sergančią iš ligoninės suvokiau, kad labai greitai jos nebeteksiu. Kai paskutinį vakarą savo bute Vilniuj, glosčiau ir masažavau jos tirpstančias, randuotas pėdas, rankų delnus, buvo be galo liūdna ir skaudu. Ašaros nesulaikomai tvenkėsi akyse. Kelios jų, nuriedėjusios per veidą, nukrito mamai ant rankų. Tai pajutusi, ji nusišypsojo, į mane pažvelgė tokiomis šiltomis, geromis, nors ir sunkios ligos išvargintomis akimis, ir, kaip kažkada vaikystėje, ištarusi: „Sūneli neverk...“, išėjo.
Vietoje epilogo
Zofija Balčiūnienė 2010m. gegužės 3d. dekretu Nr. IK 354 Lietuvos respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi. Šiuo ordinu apdovanojami ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai didvyriškai gynę Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Vėl žvelgiu į nuotrauką. Į jauną, gražią Lietuvos kario uniformą vilkinčią merginą. Bandau įsivaizduoti kaip prie tos uniformos derėtų šis Vyčio Kryžiaus ordinas. Ordinas už didvyriškumą, pasiaukojimą, drąsą ir sąžinę. Galbūt, net labiausiai už ją, už sąžinę. Juk be jos nesiaukojama. Be jos nekylama į kovą už tiesą ir meilę. Be jos nepakylama aukščiau tų, kuriems gera ten, kur šilta ir nešvaru. Aukščiau tų, kurių sąžinė gausiai apibarstyta naftalinu iki šiol tebedūla spintose ar paloviuose. Nugrūsta į dulkes, šalia kažkada žvangintų, už artimui padarytas skriaudas, skausmą ar net atimtas gyvybes gautų medalių su bolševikinių stabų galvomis, šalia „iš kranelio“ prikapsėjusio kapšo Judo sidabrinių...
Šis rašinys dalyvauja konkurse „Neleisk užmiršti Miško brolių istorijos“. Siųskite savo rašinius el.paštu bendraukime@lrytas.lt iki liepos 21 d. ir laimėkite kvietimus į filmą „Nematomas frontas“ bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro surinktą informaciją apie jums svarbų partizanų judėjimo dalyvį.
