Užkopęs ant kalno, prie kurio šliejosi mūsų troba, pamačiau keistas metalines baidykles su tokiais ilgais, tiesiais straubliais. Jos riaumodamos ir leisdamos kamuolius juodų dūmų, ropojo Ceikinių link. Prasidėjo pirmoji okupacija. Netrukus mūsų tėvelis pakliuvo į cypę. Jis netyčia kirto naujai atsiradusią laikiną sieną su likusia Lietuvos dalimi ir pakliuvo į rusų nagus. Grįžo tik po poros mėnesių.
Prabėgo keleri karo metai. 1944 metų pavasarį kiekvieną sekmadienį su mama ėjome į Adutiškio bažnyčią. Iki šiol gerai prisimenu ugningus kunigų pamokslus apie raudonąjį slibiną, kuris atslenka iš Rytų. Buvau jau dešimtmetis vaikis, todėl gerai suvokiau, kas slypi už šių ganytojo žodžių.
Netrukus tie pranašiški žodžiai išsipildė su kaupu. Laukuose nutilo skambios šienpjovių dainos. Tėvynėje prasidėjo neregėtos represijos ir smurtas. Vyrus gaudė ir siuntė į fronto mėsmalę. Jaunimas slapstėsi, bėgo į miškus. Kelios dešimtys tūkstančių „liaudies priešų“ gyvuliniuose vagonuose „išvyko“ į kančias ir mirtį.
Ganydami karves miškuose matėme partizanus. Kartą nemažas jų būrys apsilankė ir pas mus. Vakarieniavo, valė ginklus ir gražiai dainavo. Kitą naktį labai lojo mūsų šuo. Ryte tėvelis aptiko rusų pasalos pėdsakus. Matyt, kažkas apie šį vizitą buvo pranešęs, kur reikia, todėl rusai laukė. Laimei, šuo mus išgelbėjo. Piktu lojimu jis perspėjo apie nelauktus „svečius“, kurie buvo įsitaisę rūsio palėpėje. Kad išvengt nelaimės, teko sprukti į Vilnių.
Mieste dar tebetvyrojo karo kvapas. Gatvės skendėjo griuvėsiuose. Vokiečių gatvė, Geležinkelio stoties rajonas buvo subombarduoti iki pamatų. Milžiniškas plytų nuolaužų krūvas tvarkė ir valė miesto gyventojai bei vokiečių belaisviai. Iš gatvėse pakabintų garsiakalbių skambėjo rusiški maršai ir dainos. Visur girdėjosi rusų kalba.
Geriausius butus buvo užėmusios rusų karininkų šeimos. Atrodė, kad ateiviai čia įsitvirtino ilgam. Prie turgaus vartų berankiai ir bekojai karo invalidai prašė išmaldos. „Talkučkėje“ siautė iš Odesos atvykę kišenvagiai. Mes vaikai nuo ankstyvo ryto stovėjome ilgose eilėse prie parduotuvių. Ten pagal korteles galėjome nusipirkti šiokių tokių produktų. Nepaisant skurdaus gyvenimo, lapkričio ir gegužės mėnesį vyko pompastiški kariniai paradai.
Valdžia, apginklavusi žmones raudonomis vėliavomis ir plakatais, varė į demonstraciją. Ties vyriausybės tribūnomis jiems liepdavo šaukti: „Valio!“, „Ura!“. Prieš kiekvienus „rinkimus“ rodė filmus apie karą, kurie mums vaikams labai patiko, todėl ir patys Zakreto (Vingio) parke žaisdavome karą.
Nors ir lėtai, tačiau gyvenimas po truputį gerėjo, o rublis nuvertėjo. Dėl to laikas nuo laiko jį „sustambindavo“ – išleisdavo naujas kupiūras, kurių vertė būdavo 10 kartų didesnė. Kadangi lietuviai labai mėgsta laikyti pinigus kojinėse, kiekvienos reformos metu jie turėdavo gero popieriaus tualetų sienoms išklijuoti.
Tuo tarpu visoje Lietuvoje vyko nuožmus karas su okupantais. Tai galima buvo jausti tik stebint rūmus – „Džeržinskio konservatoriją“ šalia Lenino aikštės. Visuose jų kampuose stovėjo ginkluoti sargybiniai. Pro metalinius vartus kartas nuo karto įvažiuodavo ir išvažiuodavo dengti sunkvežimiai. Laikraščiai apie didelius mūšius miškuose ir apie miestelių užėmimus nerašė. Žmonės sužinodavo naujienas vieni iš kitų.
Centrinio šildymo, kuris šildytų visą miestą, nebuvo. Atskiros įstaigos turėjo savo sistemas, tačiau daugumos namų krosnys buvo šildomos malkomis ir anglimis. Elektrą gamino nedidelė, akmens anglimis kūrenama elektrinė prie dabartinio Mindaugo tilto. Daug gatvių buvo grįstos akmenimis (brukuotos). Keletą visuomeninio transporto maršrutų aptarnavo trofėjiniai nedideli autobusai. Taksi nebuvo. Po miestą važinėjo karietos, kurios išvystydavo vieną gyvo arklio galią.
Maskvos diktatorius labai širdo, kad milžiniškos karinės pajėgos niekaip negali įveikti Lietuvos laisvės kovotojų, todėl nutarė sunaikinti bazę, ant kurios laikėsi kovotojai. Netrukus rėmėjai ir maitintojai gyvuliniuose vagonuose „išvažiavo“ į Sibiro „kurortus“. Kaimo sodybos ištuštėjo. Dar likusius valstiečius suvarė į kolchozus.
Šio karo pabaigos diktatoriui Josifui Stalinui taip ir nepavyko sulaukti. 1953 m. kovo 5 dieną didysis kraugerys, visų „tautų tėvas“ nusibaigė (rus.skončialsia) ne be pagrindinio jo parankinio ir budelio Lavrentijaus Berijos pagalbos. Tik po poros mėnesių pavyko suimti partizanų vadą Joną Žemaitį, kurį Maskvoje tardė pats L.Berija. Ką šis jam siūlė, niekas dorai nežino. Vadas, matyt, nepalūžo ir į kompromisus nėjo, todėl jį sušaudė. Netrukus ir patį L.Beriją sušaudė jo sėbrai.
Jau kolektyvizuotoje Tarybų Lietuvoje prasidėjo nauja – choleriko Nikitos Chruščiovo era. Anas labai mėgo žvanginti ginklais ir gąsdinti Vakarus savo galybe. Rengėsi net pavyti ir aplenkti Ameriką. Dėl to liaudyje paplito anekdotas: „Pavyti gal ir galima, tačiau aplenkti – jokiu būdu, nes amerikonai matys nuogą užpakalį“.
Dauguma piliečių neblogai prisitaikė prie esamų sąlygų. Jiems reikėjo gyventi. Jaunimas nuo mažiausio pyplio iki jaunuolio, neklausiant jų noro, buvo įrašomi į pionierius ir komjaunuolius – savotišką Leninjugendą, kuris nuo vokiškojo analogo skyrėsi tik tuo, kad į jį patekdavo ne tik berniukai, bet ir mergaitės. Į komunistų partiją priimdavo tik tuos, kurie praeidavo kruopštų filtrą. Į šią išrinktųjų kastą sulindo kolaborantai ir karjeristai, o „buržuaziniams nacionalistams“ durys buvo užtrenktos. Tą kastą Lietuvoje sudarė apie 200 000 rausvų ir raudonų sielų.
Pasibaigus partizaniniam karui, kilo neginkluota rezistencija, kurioje dalyvavo patys drąsiausi. Daugelis jų atsidūrė kalėjimuose. Kaune ir kituose miestuose pradėjo bruzdėti jaunimas. Pogrindyje buvo leidžiama nelegali spauda. Vytauto Andziulio kruopščiai užmaskuotos pogrindinės spaustuvės šalia Kauno okupantams taip ir nepavyko rasti.
Suvaryti į kolūkius valstiečiai gyveno skurdžiai. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo 60 arų sklypelis, nes iš kolchozo mažai ką tegaudavo. Tik pavogdami kiek prisidurdavo. Mieste taip pat buvo ne ką geriau. Kartais iš parduotuvių dingdavo net batonai. Mėsą žmonės dažniausiai pirko turguose. Parduotuvėse buvo tik galvijų kanopos, tešmenys ir kiaulių galvos. Tiesa, „šlapiankos“ būdavo dažniau.
Beveik visa žemės ūkio produkcija iškeliaudavo į Maskvą. Daug produktų (kumpių, dešrų) ten patekdavo ir neoficialiu keliu. Įstaigų darbuotojai veždavo kyšius ministerijų klerkams, siekdami gauti geresnį finansavimą ar kitus privalumus. Kad išvengtų demaskavimo, Maskvos kyšininkai buvo sukūrę gudrią sistemą. Kyšių donorai siuntas palikdavo traukinių stotyse automatinėse saugojimo kamerose, o šifrus įteikdavo kyšių gavėjams. Mūsų Tėvynėje taip pat klestėjo korupcija ir visagalis blatas, kurio dėka buvo galima gauti deficitinių prekių.
Dar vienas reikšmingas to meto bruožas – viešumo baimė. Viskas buvo užslaptinta: katastrofos, statistiniai duomenys apie nusikaltimus, savižudybes ir t.t. 1975 metais Lietuvoje įvyko dvi katastrofos. Balandžio 4 dieną Žasliuose keleivinis traukinys įsirėžė į kito sąstato degalų cisterną. Žuvo beveik visi sausakimšo pirmo vagono keleiviai, tuo tarpu spaudoje buvo pranešta, jog žuvo apie 20 žmonių. Po 9 dienų Vilniuje sugriuvo pontoninis tiltas per Nerį. Kiek žmonių nuskendo, niekas nežino.
Septintajame dešimtmetyje N.Chruščiovą nuvertė jo sėbrai. Keršydami už J.Stalino demaskavimą, stalinistai jį įkalino namų arešte, o po mirties palaidojo ne prie Kremliaus, o kapinėse, kaip paprastą mirtingąjį. Imperiją ėmė valdyti nusenęs Leonidas Brežnevas. Prasidėjo stagnacijos periodas. Šis „vadovas“ tapo anekdotų objektu. Be raštelio jis nemokėjo pasakyti nė poros žodžių. Nors ir stengėsi, tačiau stalinizmo reanimuoti jam nepavyko. Kitaminčius (Aleksandrą Solženyciną ir kitus) dabar siuntė ne į katorgą, o į Vakarus. Gyvenimas kiek stabilizavosi. Visi privalėjo dirbti. Vengiančius darbo baudė. Vidurinis mokslas buvo privalomas.
Deja, nepakeliamos ginklavimosi varžybų naštos slegiama imperija galiausiai išsikvėpė ir subliuško. Šio proceso katalizatoriumi tapo šaunuoliai lietuviai.
Buvusios sistemos privalumai: Nebuvo bedarbių, neblogai veikė profesinės sąjungos. Jos skirstė kelialapius, deficitines gėrybes (vištas, konservuotus žirnelius, automobilius, padangas, kilimus, butus). Laisvai ir nebrangiai buvo galima keliauti po plačiąją tėvynę. Buvo pigūs maisto produktai, degalai, visuomeninis transportas bei komunalinės paslaugos. Nemokamas mokslas universitetuose ir stipendija gerai besimokantiems.
Buvusios sistemos trūkumai: Žmogus buvo nuasmenintas, jis tapo paprastu sistemos varžteliu. Galvoti ir turėti savo nuomonę, nesutampančia su kompartijos, buvo pavojinga. Rinkimų sistema buvo butaforinė. Rinko iš vieno kandidato. Kiek procentų reikėdavo, tiek ir parašydavo. Valstybiniu mastu klestėjo apgaulė, melas ir demagogija. Tik retas (išskyrus kolaborantus) galėjo išvažiuoti į Vakarus. Apie tokias motinystės atostogas, kokias moterys turi dabar, tada galima buvo tik pasvajoti. Beveik visi jaunuoliai privalėjo tarnauti okupantų kariuomenėje. Vienas didžiausių anos sistemos trūkumų, kuriuo raugėjame iki šiol – jos paveldas: alkoholikai, vagys ir tinginiai.
***
O ką jūs blogiausio / geriausio atsimenate iš Tarybų Lietuvos? Portalas lrytas.lt ir KNYGOS.LT kviečia dalyvauti rašinių konkurse ir laimėti net 5 A.Užkalnio knygas su jo autografu!
Ką daryti? Aprašykite, ką blogiausio (arba priešingai - geriausio) prisimenate iš Tarybų Lietuvos? Ką norite pamiršti, o gal priešingai - nenustojate ilgėtis? Kokios situacijos / nuotykiai / kuriozai susiję su tais laikais?
Jūsų istorijų, parašytų tvarkinga lietuvių kalba iki vasario 21 dienos laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Jeigu tik turite - prisekite ir tuos laikus menančių nuotraukų. 5 įdomiausių istorijų autorius paskelbsime vasario 24 dieną.
