Gavusi stipendiją pirkdavau maitinimosi taloną,
tai badu nemiriau. Bet atsitikdavo, kad parašytam laiškui į namus
neturėdavau kapeikų ženklui nusipirkti. Tekdavo laukti stipendijos.
Kartą po svečiavimosi tėviškėje apsižvalgėme, kad nėra pinigų mano
kelionei į mokslus. Ilgai nelaukus, mama, pasišaukusi vištų pulką,
čiupo, kuri papuolė, už pakarpos ir – terbon. Taip abi pėstute, mama po
pažastin nešina dar kudakuojančia, surištomis kojomis vištele,
nukulniavome 10 kilometrų į Ariogalos turgų. Dar tarpuvartėje vištą nupirko.
Pinigus gavusi (nepamenu kiek), vėl mamos lydima skubu į Žemaičių
plentą, „balsuoju“ pirmai pasitaikiusiai bortinei mašinai, kabarojuosi
per ratą į kėbulą, pamoju mamai, kuri jau pasirengusi eiti tuos pačius
kilometrus namo.
Nemanykit, kad mašinoje buvau viena. „Pasažyrų“, taip
tada vadinosi tokie keleiviai, kaip aš, buvo daug. Visos sėdimos
vietos užimtos. Taip, taip, vairuotojai uždarbiaudavo ir sustatydavo
net po 4-5 eiles suolų.
Tai buvo patys skurdžiausi kolūkiniai metai. Tai dar ir tie metai, kai steigė įvairius technikumus, kad pakeltų kolūkius. Dabar juokas ima, kaip mano tėvų vištelė sudalyvavo keliant kolūkius.
***
O ką jūs blogiausio / geriausio atsimenate iš Tarybų Lietuvos? Portalas lrytas.lt ir KNYGOS.LT kviečia dalyvauti rašinių konkurse ir laimėti net 5 A.Užkalnio knygas su jo autografu!
Ką daryti? Aprašykite, ką blogiausio (arba priešingai - geriausio) prisimenate iš Tarybų Lietuvos? Ką norite pamiršti, o gal priešingai - nenustojate ilgėtis? Kokios situacijos / nuotykiai / kuriozai susiję su tais laikais?
Jūsų istorijų, parašytų tvarkinga lietuvių kalba iki vasario 21 dienos laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Jeigu tik turite - prisekite ir tuos laikus menančių nuotraukų. 5 įdomiausių istorijų autorius paskelbsime vasario 24 dieną.
