Iš visų pavienių ir trumpalaikių pokalbių išsisijojo ir liko ilgam tik vienas vaikinas. Apsikeitėme telefono numeriais, „Skype“ adresais, vėliau nuotraukomis. Jis buvo iš Kauno. Atvyko į mano miestą susitikti. Gyvai bendrauti buvo lygiai taip malonu, kaip ir virtualiai. Įsimylėjome.
Nusprendžiau studijuoti Kaune. Jis surado dviejų kambarių butą ir įkalbėjo nuomotis kartu. Kadangi nebūčiau gavusi bendrabučio ir vis tiek būtų tekę ieškotis, sutikau. Tėvai per daug neklausinėjo, kaip ir su kuo gyvenu. Jis sutiko mokėti didesniąją dalį buto išlaidų.
Gyvenome kaip kambariokai. Tik su bučiniais ir trupučiu glamonių. Į lovą manęs netempė ir leido pačiai nuspręsti, kada būsiu pasiruošusi.
Jis buvo tiesiog idealus! Gamino valgyti, tvarkė kambarius, manimi nuoširdžiai rūpinosi, mokėjo išklausyti, turėjome bendrų temų pokalbiams.
Vieną pavasario dieną pasijutau serganti, buvo silpna. Nusprendžiau neiti į keletą paskutinių paskaitų. Jis buvo namie, bet buvau įpratusi pati užrakinti duris ir grįžusi atsirakinti. Įėjusi išgirdau muziką, šnopavimą ir vyro dejones. Pirma šovusi mintis - jis ten su kita. Kaip viesulas įskriejau į jo kambarį ir nustėrau.
Moters nebuvo. Jis stovėjo iki pusės nuogas ir save lietė.
Pažiūrėjau į kompiuterį. Erotinio filmo jis nežiūrėjo, bet monitoriuje mačiau jį patį. Pažiūrėjau į kamerą ant kompiuterio - ji buvo įjungta. Paklausiau: „Tu save filmuojiesi?“.
Jis jau sagstėsi kelnes. Buvo raudonas kaip įkaitintas metalas, kažką bandė murmėti, o aš vėl pažvelgiau į kompiuterį.
Pamačiau, kad sėdi pokalbių svetainėje. Jį stebėjo keletas užsienietiškais vardais pasivadinusių internautų. Viskas buvo aišku, klausimų nebeturėjau, todėl nuėjau į savo kambarį. Daugiau neturėjau, kur eiti. Jis ėjo iš paskos, bet paprašiau leisti man pagalvoti ir susivokti.
Nesijaučiau išduota ar pažeminta. Jaučiau šleikštulį. Po maždaug valandos pasikviečiau pasikalbėti. Jis verkė, sakė mylintis, verkiau ir aš, bet niekas nepaaiškėjo. Pasiūliau susirašinėti kaip tada, kai susipažinom.
- Tau trūksta sekso? - paklausiau.
- Ne.
- Tai kodėl taip darei?
- Nežinau.
- Čia pirmas kartas?
- Ne.
- Kelintas?
- Aš nuo 18 metų tai darau.
- Dažnai?
- Beveik kiekvieną vakarą.
Viskas paaiškėjo. Supratau, kodėl pirmas kartas buvo toks keistas - frustruotas, kodėl jis pas mane ateidavo meilės tik vakare, kai aš jau miegodavau. Prisiminiau, kaip siūliau persikelti į vieno kambario butą. Taip būtų buvę pigiau. Bet jis nenorėjo, paaiškino, kad kol mokomės, vienas kitam trukdysime. Supratau, kad tiesiog būčiau jam trukdžiusi.
Kalbėjomės ilgai, bandžiau jį suprasti, bet jis man pasidarė purvinas ir glitus, jaučiausi nejaukiai. Paprašiau leisti pagalvoti ir nelįsti į akis. Savaitę vengiau susitikti, nors buvo sunku - gyvenome viename bute. Širdį skaudino ir tai, kad kiekvieną rytą rasdavau virtuvėje raštelį „Aš tave myliu“.
Ir aš mylėjau, bet negalėjau susitaikyti su mintimi, kad jį jaudina tokie dalykai. Pradėjau ieškotis buto. Kai radau, pasakiau, kad išsikraustau ir kad niekada nesugrįšiu.
Buvo dar vienas kankinantis pokalbis. Iš pradžių girdėjau atsiprašymus, pažadus, kad daugiau taip nedarys, prisipažinimus meilėje, net prašymą tuoktis. Vėliau prasidėjo kaltinimai, kad aš nemylėjau ir nemyliu, kad jei mylėčiau, suprasčiau jį arba bent jau suteikčiau antrą šansą. Bet aš negalėjau. Jei jis bent jau būtų sutikęs vaikščioti pas psichologą, būčiau svarsčiusi, bet jis sakė: „Aš pats“. Nepasitikėjau, o gal nenorėjau patikėti.
Išsikrausčiau. Buvo sunku gyventi vienai, išgyventi prisiminimus. Vis dažniau užeidavau į pokalbių svetaines prasiblaškyti. Vėlgi atsirado žmogus, su kuriuo buvo gera bendrauti. Žiūrėdavom „kartu“ filmus, o paskui juos apkalbėdavom, pasidalindavome mintimis. Jis pasiūlė susitikti. Atsisakiau.
Daugiau nenorėjau internetinių pažinčių kelti į gyvenimą. Pasakiau, kad nieko nesitikėtų, kad galime tik bendrauti, kol pabos. Vėl bijojau panašios istorijos.
Vis dar dirbau prekybos centre, kad galėčiau išsilaikyti (tiesa, šiek tiek turėjo padėti tėvai). Pradėjau dažnai matyti vieną pirkėją. Visuomet mandagiai padėkodavo ir palinkėdavo gero vakaro po darbo. Toks su akinukais, aukštas, mandagus, simpatiškas - susižavėjau, bet negi aš dabar siūlysiu savo telefono numerį?
Mėnesį laiko ateidavo beveik kiekvieną dieną, kai dirbdavau. Vieną vakarą paliko raštelį su savo „Skype“ adresu ir mirktelėjęs nuėjo.
Grįžusi namo iškart sėdau jo ieškoti. Toks kontaktas jau buvo mano sąraše. Tai buvo mano internetinis draugas!
Nesupratau, ar tai sutapimas, ar jis mane sąmoningai rado. Prisiminiau, kad buvau minėjusi, kur dirbu, bet tos temos nerutuliojome. Pradėjau su juo pokalbį kaip visada. Paklausė, kaip man šiandien sekėsi:
- Gerai, tik vienas vaikinas paliko man savo „Skype“ vardą ir galvoju, ar verta jam parašyti, - atsakiau.
- Gražus?
- Man patiko.
- Kodėl dvejoji?
- O jeigu jis visoms savo vardą dalina? Tu esi kam nors davęs?
- Daviau.
- Ir kuo baigėsi?
-Nesibaigė. Vis dar laukiu, kol parašys.
- Labas, aš ta kasininkė, kuriai davei savo „Skype“ vardą.
- Žinau...
Jis žinojo mano tikrą vardą, darbovietę ir pareigas. Todėl ėjo į parduotuvę, kol rado kasininkę mano vardu. Sutrikau. Negalėjau patikėti, kad buvau tokia neatsargi, nepagalvojau, kad mane galima rasti žinant tik tiek. Bijojau, kad jis maniakas. Kas po galais šitiek vargs, kad surastų nepažįstamą žmogų? Maniakas! Kita vertus, jis man patiko. Gražus ir intelektualus maniakas (o gal ne maniakas?) pasitaikė.
Į pirmą pasimatymą ėjome 12 valandą dienos - apsidraudžiau. Antras pasimatymas buvo po mėnesio, vėliau vis dažnėjo.
Esame kartu šešerius metus, ketverius iš jų - vedę. Džiaugiuosi, kad jis buvo atkaklus ir mane rado, kad aš buvau drąsi ir pasiryžau pabandyti dar kartą internetą perkelti į gyvenimą.
Internetas padeda sujungti žmones, bet esu įsitikinusi, kad ten ieškoti pažinčių yra pavojingiau nei naktį miesto gatvėje eiti su krūva pinigų rankose, šaukiant „laimėjau milijoną!“ Bet meilė priverčia elgtis kvailai, be išbandymų jos nevertiname, o be drąsos - nepatiriame.
***
Žinote tą svaiginantį meilės jausmą, kai, regis, kojomis nesieki žemės? Patyrėte meilės romaną, kurio negalite pamiršti? Kartais pagalvojate, kad jūsų santykių istorija galėtų būti knygos ar filmo dalimi? Kviečiame papasakoti savo istoriją, dalyvauti konkurse ir laimėti „Lonas“ prizus.
Jūsų istorijų iki lapkričio 11 d. laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Tvarkinga lietuvių kalba parašytas istorijas publikuosime rubrikoje „Bendraukime“. Plačiau apie konkurso sąlygas skaitykite čia.
