Kad šioj žemėj esu
Tau, mama, karštai padėkoti turiu.
Priskinti daugybę gražiausių gėlių,
Rankas išbučiuot, pasakyt, kad myliu.
Mažus lyg paukštyčius
Glaudei po sparnu.
Apsaugot bandei nuo likimo audrų.
Mus šildė tavosios širdies šiluma,
Ramino ir guodė
Akių giluma.
Esi mums stiprybės, doros pavyzdys.
Tikėjimo, meilės, vilties švyturys.
Mus mokei pasaulyje gėrio ieškot,
Sakei, kad geriausia ne imti, o duot.
Nors plaukus jau puošia sidabro šarma,
Išliki ilgai dar žvali ir jauna.
Vaikų bei anūkų pulku apsupta.
Gimtosios pastogės geroji dvasia.
