Su fotoaparatu nesiskiriančiam R. Danisevičiui fotografija reikalinga kaip oras, jis neturi fiksuotų darbo valandų ir su kolegomis kartais pajuokauja, kad jie lyg ugniagesiai – dirba tuomet, kai reikia, nepaisant oro sąlygų ar paros meto. Akivaizdu, kad apie fotografiją jis žino ir išmano daug, todėl šiandien tampa fotografijos mitų griovėju ir tiesų tvirtintoju.
Mitas nr. 1. Baigus fotografijos studijas iškart tampama profesionaliu fotografu.
Ramūnas Danisevičius: Ne, ne, ne (purto galvą), nemanau. Aukštojoje mokykloje paruošia iš teorinės pusės, bet svarbiausia yra praktika. O jos gali įgyti tik dirbdamas, tobulindamas savo įgūdžius. Galima mokytis, kaip fotografuoti sportą, kaip tinkamai pasirinkti objektyvą ir t.t., bet pirmą kartą fotografuodamas varžybas vargu ar parsineši puikių kadrų. Žinoma, galima ir naujoko sėkmė, tie vadinamieji „fuksai“, tačiau įdirbio vis dėlto reikia.
Mitas Nr. 2. Viskas, ko reikia geram fotografui, tai talentas.
R.D.: O jeigu dailininkas turi talentą ir neturi pieštuko? Kas tada? Nieko nebus (šypsosi. - Red. past.). Reikia ne tik talento, bet ir įrangos, meilės darbui. Taip pat labai svarbios ir teorinės žinios apie šviesą, kompoziciją ir t.t. Ir, be abejo, kaip jau minėjau – praktika, praktika ir dar kartą praktika.
Mitas Nr. 3. Geras fotografas turi mokėti puikiai fotografuoti visus fotografijos žanrus.
R.D.: Nebūtinai. Dauguma fotografų specializuojasi: vieni fotografuoja sportą, kiti – portretus ar peizažus, treti fotografuoja studijoje. Kiekvienai sričiai reikalingas atskiras įdirbis. Jei nusiųstumėte žmogų, kuriantį nuotraukas studijoje, fotografuoti praeivių gatvėje, nuotraukos turbūt nebūtų itin geros. Ir atvirkščiai - man būtų sudėtinga fotografuoti studijoje. Geriau būti vienos ar kelių fotografijos sričių ekspertu, nei vidutinioku visose.
Mitas Nr. 4. Profesionalūs fotografai gali fotografuoti tai, ką mėgsta, ir už tai jiems moka pinigus.
R.D.: Vargu ar fotografuojant tik tai, kas tau pačiam patinka, įmanoma pragyventi. Pavyzdžiui, aš „Lietuvos ryte“ gaunu tam tikrą užduotį. Ji man gali patikti, gali nepatikti, bet ją atlikti aš privalau. Ne bet kaip, siekiant tik kuo greičiau baigti, o sąžiningai, atsakingai ir nuoširdžiai.
Mitas Nr. 5. Dirbant fotografu dingsta meilė fotografijai.
R.D.: Fotografas, kaip ir baleto šokėjas, turi „treniruotis“ kiekvieną dieną. Matyti, žiūrėti, fiksuoti aplinką tam, kad neprarastų įgūdžių. O jeigu ta kasdienė rutina įgrista, čiumpu juostinį fotoaparatą ar mobilųjį telefoną ir fotografuoju su jais. Taip pat gavau pasiūlymą pabandyti fotografuoti pinhole technika. Iš pradžių norėjau atsisakyti, nes bijojau, kad tai mane per daug įtrauks. Ir ką jūs galvojat – įtraukė! Čia negali nieko numatyti ar sukomponuoti, reikia „iš oro“ spėti aparato išlaikymą. Tačiau tai labai gerai atpalaiduoja, nutrina rūpesčius. Man tai toks linksmas žaidimas, kasdienybės paįvairinimas. Tad ta meilė fotografijai niekur nedingsta – man labai patinka tai, ką darau.
Mitas Nr. 6. Automatinis fotografavimo režimas – vienintelis, kurio reikia.
R.D.: Aš juo nesinaudoju. Visada pritaikau arba išlaikymą, arba diafragmą ir neleidžiu fotoaparatui galvoti už mane. Juk per šitiek metų darbo prikaupiau fotografavimo patirties - kam reikia, kad tas automatinis režimas man maišytų? (šypsosi. - Red. past.).
Mitas Nr. 7. Įspūdingiems kadrams reikia įspūdingų vietų.
R.D.: Visą laiką būnant vienoje vietoje žvilgsnis atbunka. Nuvažiuoji į kitą miestą, ir jis atgyja – ten juk viskas kitaip. Bet graži vieta nebūtinai garantuoja puikų kadrą. Stebuklą galima atrasti ir įprastuose dalykuose. Nemažai fotografuoju Vilniaus gatvėse. Interaktyviai „Samsung Smart TV“ parodai „Nuogas miestas“ fiksavau vaizdus ankstyvą rytą Vilniuje. Rodos, įprasta vieta ir laikas, tačiau ar tą patį pasakytumėte apie nuotraukas?
Mitas Nr. 8. Geriausios nuotraukos – tik su brangiausia technika.
R.D.: Įsivaizduokit: saulėta diena, diafragma užsukta iki galo, išlaikymas „kosminis“, jautrumas – gal 16 tūkstančių, fotografuota pačiu naujausiu fotoaparatu. Tada pagalvoji: svarbu žinoti ir technines galimybes. Žinios neatsiejamos nuo aparatūros. Reikia įgyti pagrindus (dabar juk pilna visokiausių fotografijos kursų), o tada investuoti į fotoaparatą, jau žinant, ką su juo ketini daryti.
Mitas Nr. 9. Skaitmeninės fotografijos nereikia mokytis.
R.D.: Skaitmeninė fotografija dabar prieinama labai plačiam žmonių ratui. Nusiperki fotoaparatą, pamatai vaizdą, paspaudi mygtuką ir viskas - turi nuotrauką. Panašiai buvo, kai atsirado juostinės „muilinės“. Visi galvojo, kad dabar jau patys galės fotografuoti, pavyzdžiui, vestuves. Bet ta banga praėjo – žmonės suprato, kad profesionalių nuotraukų patys nesukurs. Taip pat ir su naujosiomis skaitmeninėmis „muilinėmis“ – visi save laiko fotografais, tačiau prireikus tikrai gerų nuotraukų samdosi profesionalų fotografą.
Tačiau yra ir tokių žmonių, kuriuos ta fotografija įtraukia. Ir tai nebūtinai yra jauni žmonės. Žinau vieną moterį, apie penkiasdešimties, kuri neseniai pradėjo domėtis skaitmenine fotografija. Ji daug klausinėjo, domėjosi, mokėsi, tobulėjo ir dabar sukuria tikrai neblogas fotografijas. Svarbiausia yra noras.
Mitas Nr. 10. Lietingos ir apsiniaukusios dienos yra netinkamos fotografijai.
R.D.: Man pačiam daug mieliau fotografuoti lauke, o ne studijoje. Matėte nuotrauką su kate? Nuotrauka daryta apniukusiu oru. Tai vienas iš pavyzdžių, jog prastas oras nėra pasiteisinimas, reikia mokėti žiūrėti ir pajausti šviesą.
Ir štai taip lengvai Ramūnas Danisevičius paneigia ir vienuoliktąjį mitą – esą fotografai yra nekalbūs ir už save leidžia kalbėti savo darbams. Jie tikrai neieško žodžio kišenėje, kai kalba pasisuka apie jų aistrą ir didžiausią meilę – moterį, vardu Fotografija.
