Tetulė, mamos mama, yra tikra virėja pagal pašaukimą. Ji net savo grietinę gamina pati. Na, kad įdomiau būtų, tai ne šiaip iš pieno, o iš saulėgrąžų! Grietinę iš saulėgrąžų! Sakė, veganų puslapyje receptą rado.
Nesuprantu, kam taip savo laiką švaistyti, bet ji sako jaučianti didelį malonumą gamindama, eksperimentuodama.
Atvažiavome pas ją į svečius. Jos sūnaus vaikai dar buvo. Smagu visiems, linksma. Tetulė prie keptuvės palinkusi blynelius tik kepa, visi namai pakvipę maistu, blynukai tik čirška.
Toks jaukus ir geras jausmas apėmęs. Sukvietė visus prie stalo, mes jau už šakučių čiumpam, visi išalkę. Tačiau blynai tokie keistoki buvo.
„Kokie čia blynai?“ – iškart paklausė vaikai, lėkštėje nužiūrinėdami įtartiną patiekalą.
„Ar tešla nepavyko?“ – užklausiu aš iškart nesupratusi. Tik po akimirkos suprantu, kokį čia patiekalą mums patiekė tetulė.
„Kraujiniai blynai?!“ – sušukau susiraukusi.
Tetulė įraudusiais žandais stovi patenkinta, kad pavyko nustebinti ir pačiai save pranokti.
„Taip, kaimynai veršiuką pjovė, nuleido daug kraujo. Labai pasiilgus buvau tokių blynų. O miesto vaikai tai gal išvis nevalgę? Būtinai reikia paragaut! Kiek geležies, sveikesnių negausi!“ , -porino visiems prie stalo ji.
Tačiau supratę, iš ko tie blynai, visi kad pašoko nuo kėdžių. Tarsi ugnies nuplikyti.
Vaikai net žiaukčiojo. Kažkuris net sumurmėjo: „Žudikė“.
„Kas čia dabar? Kai kotletus ir dešreles tai pirmi valgyt. O mėsa ką, be kraujo būna?“ – pradėjo piktintis tetutė.
Nuraminau ją, kad vaikams pernelyg sunku dar suprasti. Mėsa jiems nuo kūdikystės duodama, nekelia blogų asociacijų, o kraują jie mato tik skaudžiai užsigavę, įsipjovę. Su skausmu jis asocijuojasi, tebūnie ir ne savo, gyvūno. Bet vis tiek nemalonu kažkaip ir man pačiai valgyti.
Sakykit, ar jūs dar valgot tokius patiekalus? Aš jau maniau, kad išnykę iš mūsų valgiaraščio jau seniai. Ar tik močiutės ir tetutės tokius beprisimena?
