Taip, šiame pasaulio didmiestyje klimatas yra šiltesnis, negu Lietuvoje. Bet, kai lauke minusinė temperatūra, vaikščioti be švarkų, striukių ir be paltų?.. Tik daug vėliau supratau, kad tie žmonės ne neturi ką, o nenori, arba jiems net gėda šilčiau apsirengti!
Čia vos ne, kaip užimama visuomeninė padėtis, turtingumo statusas. Apsitūlojusieji dirba lauke, pvz., kelininkai, statybininkai. O su marškiniais ir kaklaraiščiu kiaurus metus, nepriklausomai nuo orų – tarnautojai. Pastarieji gali susikurti tik jiems patiems asmeniškai priimtiną mirkoklimatą, niekados nepajuntant jokiausio diskomforto.
Persikėlus gyventi į Ameriką, mane nustebino, kad, palyginus su Lietuva, čia pigūs kas dieną reikalingi daiktai, rūbai irgi. Taip yra todėl, kad nenusakomų apimčių pasiūla ir tarpusavio konkurencija numuša kainas.
Sakysite, kad pigu, nes šlamštas? Ne, nebūtinai. Net ir labai geros kokybės drabužiai yra prieinami eiliniams žmonėms, kurių ne itin didelės algos. Žinoma, aukščiausios prabangos prekių Amerikoje irgi apstu, kad kai kam būtų, kur dėti pinigus, ir kad apranga neiškristų is konteksto, savo terpės.
Tad, žvelgiant iš galimybių taško, niekaip negalėjau suprasti, kodėl Manhetene žiemą, per pietų pertrauką, vyrai išeina į lauką vienmarškiniai. Ir ne drebėdami ar susiraukę, o juokdamasie ir, linksmai besišnekučiuodami. Aišku, gal čia suveikia ir užsigrūdinimas, palaipsniui prisipratinant prie vėsių orų. Bet senbuviai amerikiečiai vis tiek niekados nedejuotų, kad šalta. Tai maždaug tas pats, kaip prisipažįstant, esant silpnu žmogumi. O amerikiečiai, mano nuomone – geležiniai žmonės, nepalaužiamos valios ir užsispyrimo nepasiduoti.
Čikagoje ir neaprėpiamiuose aplinkiniuose priemiesčiuose visą praėjusią savaitę karaliavo tikra žiema. Pasnigo mažai, bet užtat šalčiai kasdien po -13º C naktimis ir tik -6º C dienos metu.
Tiesa, JAV matų sistema, palyginus su Europa, yra kitokia. Čia atstumai matuojami myliomis, kaip kokioje nors senoje lietuviškoje pasakoje (1 mylia – 1,6 km). Svorio matų vienetai – svarai ir uncijos (1 svaras – 0,453 kg, 1 uncija – 28 g). O lauko temperatūra skaičiuojama laipsniais pagal Farenheito sistemą (32º F – 0º C).
Europiečiams tai galbūt keista. Taip pat ne visoms matų skalėms galioja dešimtainė sistema, todėl kartais nėra paprasta susigaudyti smulkesniuose vienetuose. Pvz., palyginus ilgio matus, jardus ir colius su metrais ir centimentrais (1 jardas – 0,91 m, I colis – 2,54 cm). Todėl amerikiečių mokyklose pradinių klasių mokiniams yra sudarytas didelis matematikos pamokų kursas tam, kad išmoktų matų sistemų.
O iš kur visa tai kilę? Pirmieji pabėgėliai iš Europos, amerikiečių vadinamieji piligrimai, XVII a. pradžioje atvykę į naująjį žemyną, susigalvojo būdų, kaip išgyventi. Vienas iš jų – išsiversti be svarstyklių arba matuoti ilgį be įprastinės liniuotės.
Amerikiečiai iki šiol tebesilaiko šios įsigalėjusios tvarkos ir, sekdami valgių recepto aprašymu, miltus tebesemia puodeliais ir cukraus kiekį tebeskaičiuoja šaukštais, o kepimo miltelius – šauškteliais.
Kaip ten bebūtų, vis tiek negaliu ramiai žiūrėti, kaip gimnazijos, kurioje dirbu, labai daug mokinių net per šalčius lauke vaikščioja be jokių striukų, tik su bliuzonais. Apsiavę kailinėmis šliurėmis, su užkulniu arba be jo, su plastikinėmis klumpėmis. Pasitaiko net tokių, kurie kiaurus metus demonstruoja vasarinių rūbų madas, ateidami į mokyklą su šortais vietoje ilgų kelnių.
Yra tokia senovinė kinų patarlė, kad nusistovėjusių vertybių ir žalio supratimo ignoravimas – visų negerovių priežastis. O klimatas Čikagoje ir aplinkui – ne iš švelniųjų, žemyninis, ne jūrinis, kaip Lietuvoje. Visą vasarą tęsiasi alinantys karščiai, kai pavėsyje apie +35º C ir beveik visai nelyja, o žiemą kartais šąla iki -27º C ir kartais mažai tepasninga.
Net per tokius šalčius mūsų gimnazijoje pamokos toliau vyksta, kaip įprastai. Kad mokiniai patys eina į mokyklą – sąlyginis posakis, toks pagal amerikietiškus gyvenimos standartus. Priklausomai nuo valstijos ir atskiro švietimo skyriaus taisyklių, mokinius nuveža į pamokas mokykliniais autobusais, įsodinę nuo durų slenksčio arba nustatytoje stotelėje.
JAV valstybines mokyklas mokiniai lanko pagal gyvenamąją vietą, namų adresą, t.y., negalima pasirinkti patiems. Bet ne tik mokiniai rytais žiemą įeina pro gimnazijos duris menkai apsirengę, bet ir mokytojai! Vienas bendradarbis, kartu einant iš automobilių stovėjimo aikštelės iki gimnazijos pastato, bandė su manimi pajuokauti: „Ne tik su paltu, bet ir su kapišonu!“ Taip, man dar galvoje viskas gerai, kad per šalčius ir, pučiant lediniam vėjui, nevaidinčiau lauke esant vasaros. Mano mama kadaise sakydavo, kad visados reikia rengtis pagal esamą metų laiką, antraip, tai – didelė beskonybė ir neišsiauklėjimas.
Nors, iš kitos pusės, dažnai amerikiečiams net nelabai yra, kur sušalti. Keletas kolegų per pietų pertrauką priėję prie išėjimo iš mokyklos, su distanciniu raktu užsiveda automobilius, palaiko užvestus, kol prišyla, ir tada vėl išjungia motorą. Čia tam, kad, pasibaigus pamokoms įsėstų į tebešiltą automobilį. Su paltu ar be palto – nebesvarbu.
Nuosavų namų garažai dažnai prilipdyti kaip namo tęsinys. Todėl pravėrei duris ir įsėdai, net neišėjus į lauką. Grįžus namo – tas pats. Važinėjant kur nors su reikalais, irgi tik išlėkei, visur sulakstei ir atgal į prikaitintą vidų. Namie – termostatai, todėl kiekvienas nusistato, kokią nori kambarių šildymo temperatūrą.
Kai seniau su šeima gyvenome Niujorke, Bruklino rajone (angl. Brooklyn), tame pačiame name keletą butų nuomavosi gruzinai. Kažkodėl jie niekados nestokodavo būdų, kaip manipuliuoti namo šeimininkui priklausančiu termostatu. Visame name nori-nenori šildymas būdavo užsukamas iki +30º C.
Čikagos priemiestyje, kur dabar gyvename, daug kaimynų – meksikiečių kilmės. Jie irgi namie pasididina šildymą taip, kad net langai aprasoja. Brangiai suploja, aišku, bet jiems kitaip sunku ištverti šaltą klimatą, užaugus tropiniuose kraštuose.
Jiems, gi, niekados nėra tekę žiemą Kaune, kaip seniau, laukti autobuso po 45 minutes. O šaltu oru jų, kaip tyčia, sumažėdavo, nes rytais neužsivesdavo. Prisimenu, kaip Kauno darželyje Nr. 6 kitiems vaikams mamos būdavo prisiuvusios pirštinytes ant ilgos gumytės, kad tie nepamestų. Ir, prieš išeinant į lauką, tėveliai visados parišdavo šalikėlį, o per šalčius užrišdavo būtinai iki pat akių, kad pridengtų nosytę.
Taip, skirtingos gyvenimo sąlygos ir žmonių požiūris į jį, palyginus JAV ir Lietuvą. Amerikoje įsikuria ir toliau gyvena gyvenimėlius patys įvairiausi žmonės. Vis tik kartais pagalvoju, kodėl net žiemą per pietų pertrauką iš gimnazijos, kurioje dirbu, į lauką išeina įkvėpti gryno oro tik kitas bendradarbis, irgi lietuviška pavarde, nes jo senelis – iš Lietuvos, ir aš. Nebent todėl, kad mūsų tėvai ir protėviai buvo užgrūdinti gyvenimo ir jėgų semdavosi iš gamtos?..
Dailė Čekanavičiūtė, Čikaga
