Taip nutiko man pačiai. Miesto, kuriame gyvename, neminėsiu. Nenoriu, kad kaimynė save netyčia atpažintų.
Turime pasiturinčiai gyvenančius kaimynus. Mes gyvename nedideliame miestelyje, nuosavų namų kvartalėlyje. Netoli teka upė. Savo medinį namuką paveldėjome iš močiutės. Kokį gavome, praktiškai tokiame ir gyvename. Įsivedėme tik vandentiekį, pasistatėme krosnį, patys remontuojamės kambarius – įsirenginėjame po vieną, nes kitaip finansai nepatempia. Įsirenginėjame namuką sunkiai su lietuviškomis algomis. Todėl iš šalies galbūt kai kam atrodome iš vargšai. Jaunėlis vaikas skundžiasi, kad mokykloje ir pasišaipo iš jo, kad su nunešiotais brolio drabužiais eina.
Tuo tarpu mūsų kaimynai, įsigiję žemės sklypą, greitai pasistatė didelį modernų namą. Važinėja su naujomis mašinomis. Keliauja po Tailandą, Ameriką.
Kurį laiką pavydėjau kaimynams, kurie, atrodė, turi tiek daug. Tačiau taip buvo tik iki tol, kol kaimynų vaikai nesusidraugavo ir nepasikvietė mūsų į svečius. Susibendravome, suartėjome.
Kaimynas dirba užsienyje, namuose būna labai retai. Po du ar net tris mėnesius jo nemato nei vaikai, nei žmona. Grįžęs būna apie savaitę, geriausiu atveju dvi.
Vaikai praktiškai auga be tėvo. Nors jo šiuo metu jiems labiausiai reikia (auga du berniukai 10 ir 4 metų). Žmona juos augina be vyro pagalbos.
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ji viskuo aprūpinta, tačiau vyro buvimo nepakeis jokie žolės ar dulkių robotai, indaplovės ar džiovyklės.
Kai kaimynė su vaikais serga, o nėra kam nuvažiuoti vaistų, maisto, kai pačiai reikia rūpintis sugedusiu automobiliu, arba laukti, kol teiksis atvažiuoti meistrai susukti vaikų sulaužytą lovą ir tt.
O ką jau kalbėti apie visas šventes, kurias vaikai praleidžia be tėvų. Nes suderinti atostogas kaimynui ir atvykti į kiekvieno šeimos nario gimtadienį yra praktiškai neįmanoma. Juk per metus būna 4 šeimos narių gimtadieniai, plius Kalėdos, Velykos. Tačiau tiek kartų jam nėra galimybės grįžti į Lietuvą.
Darbai užsienyje derinami prie grandiozinių projektų, niekas nežiūri, kokios čia pas kurį darbuotoją asmeninės šventės.
Žmona, jau 10 metų viena auginanti du vaikus ir prižiūrinti namą, neatrodo laiminga ir prisipažino, kad su pavydu žvelgia į mūsų šeimą. Kad vaikai mato abu tėvus, gali su jais pabendrauti ne per telefono ekraną prieš miegą.
Taip, gyvenam ne taip pasiturinčiai, neturim tokių gražių namų, naujų drabužių, žaislų, dažnai negalime sau leisti kelionės net iki Latvijos. Tačiau kaimynė mano, kad jai būtų lengviau kovoti su finansiniu nepritekliumi, nei kęsti vienatvę santuokoje ir visąlaik būti šeimos stuburu, ir tėvu, ir motina viename.
Taigi, visų gyvenimai gražūs iš tolo. Naujas namas, nauji automobiliai, prabangiausi vaikų žaislai, kelionės į tolimus kraštus. Tačiau niekas nežino, kokią kainą už tai žmonės moka.
Todėl norėtųsi, kad nesmerktų žmonės nei tų vadinamų turtuolių, nei tų varguolių. Kiekvienas turi savo kelią, kuriuo pasirenka eiti.
