Esu sovietmečio vaikas. Daug ko tolimoje praeityje stokojau, bet visa tai man jokios žalos nepridarė. Iš atminties išnyra prisiminimai, kurių svarbiausias akcentas – Kalėdų stalas, ant kurio visada būdavo silkė „Ivasi“ su svogūnais, naminė mišrainė, kepta žuvis „Menkė“, kisielius, močiutės krosnyje kepti kūčiukai, pyragėliai su aguonomis, džemu ir, žinoma, grybais.
Tiesa, sovietmečiu švęsdami Kalėdas turėjome ir deficitinių prekių – apelsinų ir obuolių, kurių labai įdomi atsiradimo ant mūsų šventinio stalo priešistorė. Mano miestelio pakraštyje gyveno moteris, kuri dirbo vaisių – daržovių bazėje. Būtent su ja mano mama buvo užmezgusi „blatą“. Ši moteris be jokios sąžinės graužaties iš bazės, tiesiogine to žodžio prasme, vogdavo kam ko reikėdavo ir šitokiu būdu sau prie atlyginimo „pasidarydavo“ papildomų pinigėlių.
Aišku, tai buvo tik lašas jūroje, jeigu jos gautą pelną lygintume su dabar gaunamu įvairaus plauko platintojų pelnu, gautu už parduotas prekes. Mes buvome nuolatiniai šios moters klientai. Net juokinga, kai prisimenu tuos laikus ir deficitines prekes, nes šiandien prekybos centrai lūžte lūžta nuo įvairiausių prekių gausos.
Į atmintį įsirėžė ne vienos Kalėdos, kuomet tėtis pro patamsį iš provincijos vykdavo į sostinę pirkti geresnių maisto produktų (žirnelių, majonezo, mėsos), saldumynų. Kalėdų išvakarėse keldavomės labai anksti, nes šeimos galva jau pirmu traukiniu vykdavo į Vilnių tikėdamasis, kad gal nusišypsos sėkmė.
Kartais iš sostinės grįždavo ir apytuštis, ne visada su laimikiu. Mes spėliodavome, kad turbūt būdavo pirkėjų anšlagas, todėl ir grįždavo nosį nukabinęs. Bet dažniausiai tėtis parvykdavo su apelsinais ir tortu, tirpstančiu burnoje. Neatsimenu aš to skanėsto pavadinimo, bet žinau, kad jis akimirksniu ištirpdavo mūsų burnose. Tai buvo vaflinis tortas, skania balta mase sutvirtintais lakštais. Jau daugybę metų nieko panašaus nesu ragavusi, nors rinka perpildyta viskuo.
Artėjant Kalėdoms mintimis visada nusikeliu į tolimą praeitį. Kalėdų rytą su tėčiu spaudžiant padoriam šaltukui (maždaug – 20 laipsnių) per sniego pusnis brisdavome į mišką išsikirsti eglutės. Ilgokai tekdavo paklaidžioti po šalia gyvenvietės esantį eglyną.
Dažną eglę išbrokuodavome: tai per aukša, tai per žema, tai nevešli. Po ilgų paieškų nuginkluota žaliaskarė visu ūgiu puikuodavosi ant mūsų rogučių. Ir dabar būdama pusamžė moteris prisimenu tą nepakartojamą jausmą, kai aš dar maža mergaitė, mamos megzta ryškiaspalve kepure, raudonomis pirštinaitėmis, tėčio po blatu sukombinuotais kailinukais, mūsų vadinamais šūba, išdidi grįždavau į namus, kur mūsų su tėčiu laukdavo mama su karšta braškių arba vyšnių arbata.
Neužilgo prasidėdavo malonūs eglutės puošimo darbai. Iš miško atkeliavusią viešnią padabindavome mūsų turimais gražiausiais žaisliukais. Jos viršūnėje įkurdindavome penkiakampę raudoną žvaigždę. O eglutės šakas papuošdavome saldainiais ir sausainiais. Smagu būdavo paslapčia nugvelbti kokį griliažinį, ananasinį ar vaflinį saldainiuką „Meška šiaurėje“ ir su pasimėgavimu, ir niekam nematant jį sudoroti.
O kaip tuomet laukdavome dovanų! Ir ilgai tikėdavome Kalėdų seneliu, o gal tik apsimesdavome! Dovanėles gaudavome paprastas – dėžutę įvairiausių saldainių. Bet kaip džiaugdavomės ta kuklia dovanėle, turbūt nėra žodžių tam jausmui apsakyti. Dabar dažnas mūsų išpuikęs, pageidauja gauti brangių dovanų. Jaučiu nostalgiją praeičiai, savo vaikystei, nes nėra jau tos mažos mergaitės ir to jauno smagaus tėčio. Liko tik gyvenimo audrų išvarginta pusamžė moteris ir mirtinai sergantis tėtis.
Liūdnomis nuotaikomis pasitikome šias Kalėdas. Ir turbūt niekas nelaukėme – visais įmanomais būdais stengėmės jas atitolinti. Bet tolink netolinęs – vis tiek jos peržengė kiekvieno, įskaitant ir mus, namų slenkstį.
jau negalėjome visi tos tolimos praeities dalyviai susėsti prie balta staltiese užtiesto šventinio stalo – mūsų šeimos galva per silpnas pakilti iš lovos ir kaip visada atsisėsti galustalėje. Tėčiui, gulinčiam mirties patale, į drebančią ranką įspraudėme kalėdaitį, palinkėdami jam stiprios sveikatos, nors patys netikėjome savo tariamų žodžių galia. Kalbėjome maldas, bet jos, kaip ir šventinės vaišės, strigo kiekvieno burnoje.
Per šias Kalėdas iš tėčio lūpų neišgirdome jokių palinkėjimų, bet matėme iš visiems brangaus žmogaus akių, kad jis linki mums viso, kas geriausia. Tokią jautrią akimirką braukdama ašaras, riedančias skruostais, susimąsčiau: „Kaip nenumaldomai greitai bėga laikas. Ir senatvė, ir liga lyg kokios neprašytos viešnios ateina – norime mes to ar ne“.
Šiemet prie Kalėdų stalo vyravo tyla. Kiekvienas buvo paskendęs savo liūdnuose apmąstymuose, kad tai jau, ko gero, paskutinės mūsų senelio, tėvo ir vyro Kalėdų šventės. Po truputį psichologiškai ruošiamės jo išėjimui, labai atsargiai jaukinamės šią mintį. Nežinau, kodėl, bet tarsi koks šešėlis persekiojo mane baimė: „Kad tik visi sulauktume jaukiausios ir gražiausios metų šventės – Kalėdų“... Ačiū Dievui, sulaukėme.
Dabar belieka visiems dar sulaukti Naujųjų metų, kad galėtume pasidžiaugti mums brangiausių žmonių draugija. Kol turime tėvus, dar nesame našlaičiai. Kad ir žilo plauko sulaukus gera būti savo tėvų vaikais, nejausti liūdesio prie ištuštėjusio Kalėdų stalo...
Šis rašinys dalyvauja konkurse „Mano Kalėdos, kurių negaliu pamiršti“. Dalinkitės savo šventinėmis istorijomis, būkite išgirsti, pamatyti, laimėkite prizus! Didžiausio skaitytojų dėmesio sulaukusios istorijos autorius bus apdovanotas vertingais prizais! Jūsų istorijų lauksime adresu bendraukime@lrytas.lt. Laimėtoją skelbsime sausio 6 dieną.
