Man Niujorkas – pirmas JAV miestas, į kurį nuskridau iš Lietuvos, ir kuriame, savo pačios dideliam nustebimui, pasilikau gyventi. Pirmieji 10 metų, nugyventi Amerikoje, man reiškė taip pat ir Niujorko tyrinėjimą, o jis – begalinis.
Kai prieš išskrendant į Ameriką Kauno knygyne, esančiame Laisvės alėjoje, radau itin brangiai įkainotą anglišką kelionių vadovą, nusipirkau. Vis tiek, juk reikia žinoti ką nors daugiau apie miestą, į kurį greitai pateksi.
Praėjusį savaitgalį vėl nuskridau į Niujorką, bet jau iš Čikagos, kuri man – taip pat namai jau 18-tus metus. Niujorkas man, aišku, ne gimtasis Kaunas, bet tam tikra prasme sužadina jausmą, tartum sugrįžčiau namo.
Ką galima pamatyti per dvi su puse dienos pačiame didžiausiame JAV didmiestyje, kuriame 8,2 milijono gyventojų, o plotas – maždaug kaip 3 Paryžiaus miestai?
Man visų mėgiamiausia Niujorko vieta – tai Manheteno (angl. Manhattan) vaizdas iš kelto į Stéteno salą (angl. Staten Island) ir atgal. Esu daug kartų juo kėlusis vien tik tam, kad vėl ir vėl pamatyčiau nutolstantį dangoraižių vaizdą, kai jie pradeda susilieti lyg į pačią gražiausią atvirutę. Grįžtant iš Steteno salos, tolydžio artėjantis Manheteno vaizdas mane nejučiom kaskart tebenukelia į XIX a. pabaigą.
Minios emigrantų, garlaiviais atplaukusių iš Europos, pirmiausia išvysdavo netoliese salelėje stovinčią Laisvės statulą, kurią 1884 m. Prancūzija padovanojo JAV. Galbūt ne vienam galėdavo išspausti ašarą toks pirmas Naujojo pasaulio vaizdas.
Mano prosenelės sesuo, Rozalija Kaleckaitė, prieš Pirmąjį pasaulinį karą taip pat atplaukė į Niujorką, garlaivio reisu iš Bremeno uosto. Niujorke nugyveno kelerius metus ir po to dar šiek tiek laiko Čikagoje. Bet likimo ranka ją vėl parvedė namo, atgal į Panevėžį.
Daug gyvenimo istorijų persipynę didmiestyje, kurį plikomis rankomis pradėjo statyti ir išpuoselėjo imigrantai iš Europos, iš kitų pasaulio kampelių. Beje, ar žinojote, kad apie 1920 m. Niujorkas buvo visų tankiausiai apgyventas pasaulio didmiestis? Ir kad 1880 m. JAV sostinė iš Niujorko buvo perkelta į Vašingtono miestą? Šiais laikais dangoraižiais mažai ką benustebinsi. Tik šalies ir miestų istorija – tai yra nepakartojama ir unikalu.
Kita mano labai mėgiama Niukorko vieta – atkurtas buvusių dangoraižių – Dvynių kvartalas, vadinamasis, Pasaulio prekybos centras (angl. World Trade Center). Kiek tėra tos Amerikos istorijos, palyginus su senąja Europa… Vis tik 2001 m. rugsėjo 11-oji, 9/11 data, amžiams išliks amerikiečių tautos atmintyje. Tada, tą nelemtą dieną, mane nuo tragedijos išgelbėjo ką tik gimęs sūnus Rojus. Tik dėl jo buvau namuose, o ne darbe, firmoje, įsikūrusioje Rektoriaus gatvėje (angl. Rector Street) Nr.40. Tai – ne mažiau, ir ne daugiau, o tiksliai ketvirtas daugiaaukštis pastatas, skaičiuojant nuo Dvynių epicentro.
Laimei, dabar viskas jau praeityje, ir žmonės toje pačioje vietoje vėl zuja, kaip įprastai, greitai lipdami net eskalatoriais. Man visų įdomiausia vieta – atkurta ir menine prasme lyg į padanges iškelta tarpmiestinių traukinių stotis. Tai – požeminis ir po Hudzono upe besidriekiantis geležinkelis į Niudžersio, arba Naujojo Džersio (angl. New Jersey) valstiją. Prieš 9/11 tragiškus įvykius ta stotis man primindavo eilinę požeminę perėją, tik kad su dideliu užrašu. Antraip, dar vienas tunelis ir tiek.
Dabar, gi, virš atstatyto tunelio, ant žemės paviršiaus iškeltas didžiulis, fantastinis gyvūnas – skulptūra ir pastatas viename. Seniau dienraščiuose jį aprašinėdavo esant simboliniu drambliu. Dabar neseniai perskaičiau, kad tai – kylančio balandžio, išskleistais sparnais, siluetas. Kaip bepavadinsi, taip nepagadinsi. Galbūt čia ir šiek tiek kiekvieno vaizduotės reikalas. Statinio architektas – ispanas, įžymusis Santjago Kalatráva (angl. Santiago Calatrava). Bent man labai patinka, kaip jis semiasi minčių gamtoje ir tada jas įkūnija architektūroje.
Ne veltui Kalatrava yra ir menininkas – dizaineris, architektas, ir inžinierius. Juk viena – prifantazuoti, o kita – visa tai įgyvendinti praktiškai. Ir tikrai, naujoji stotis su požeminiu parduotuvių centru per kelis aukštus – puikus to pavyzdys. Ar daug kam kiltų mintis, kad grandiozinis, kiauraviduris pastatas, išvarpytas aplinkiniais tuneliais, galėtų laikytis, kaip kaulai ant griaučių, ant gelžbetoninių šonkaulių?
Beribė fantazija ir unikalus inžinerinis statinys, priverčiantis suglumti. Ką gali sukurti žmogus! Čia žmonės stoviniuoja, tylomis dairosi užvertę galvas aukštyn. Po to puola fotografuotis visomis pozomis, po vieną, po kelis arba grupelėmis.
Toks įspūdis, kad kiekvienas čia susiranda ką nors nepakartojamo ir įsimintino. Galbūt tokiame milžiniškame stiklo ir betono didmiestyje net ieškosi, kad kas nors bent kiek primintų tikrąją, žmogiškąją prigimtį?..
O kiek seniau buvo straipsnių ir juose aprašytų dejonių, koks brangus visas šitas sumanymas, ir kad nereikia išlaidauti, kai Niujorke ir taip daug visokių bėdų! Nieko naujo, kad geros mintys sunkiai prasiskina kelią, kol, nežiūrint visko, pagaliau yra įgyvendinamos. Òkulus (lot. Oculus) – taip pavadintas šis architektūros ir meno šedevras, kurio net pats žodis – daugiareikšmis. Tai – ir akis, ir akies formos anga, ir apskritas langas bei pačiame kupolo viršuje esanti apvali anga.
Niujorkas be kokio nors pasilinksminimo ir pramogų?.. Ne, tada Jūs dar nieko nesupratote apie šį miestą. Yra toks amerikietiškas palinkėjimas, prieš kur nors išsiruošiant, kad toje vietoje patiktų (angl. Have fun!). Tuom pasakoma, kad ten būtinai turi būti, jeigu ne atvirai juokinga, tai bent jau, kad kas nors visą laiką keltų šypseną. Antraip amerikiečiams – ne markė.
Pramogų prasme Niujorke man visų įdomiausia – spektakliai ir koncertai. O čia jų – o lia, lia!, kaip pasakytų prancūzai. Manhetene yra net ištisi teatrų kvartalai (angl. Theater District), be to, yra ir eibė kitų skersai – išilgai miesto išsimėčiusių salių. Bet kuriuo atveju, pasirinkimas – žvėriškas, nes nežinai, į kur labiau norisi pulti.
Šįkart abu vakarus, praleistus Niujorke, pamačiau po spektaklį, tiksliau, po miuziklą. Viena, kokius miuziklus galima įsivaizduoti Lietuvoje, kita – kokie jie, pastatyti Brodvėjuje. Man, su fortepijono specialybės išsilavinimu, įgytu Vilniaus muzikos akademijoje, šituose miuzikluose, oi, kaip buvo, ką ir pasižiūrėti, ir, ko pasiklausyti! Kad vienas ir tas pats žmogus dainuotų profesionaliai ir lygiai taip pat šoktų, ką tik nori, – žiūri, negali patikėti savo akimis, bet kartu ir grožiesi.
Dekoracijos, scenografija, orkestras – visko maksimumas, su skoniu ir, nieko netaupant. Iš ypatingų efektų – dviejų pagrindinių dainininkių sinchroninis salto spektaklio pabaigoje, o kitame – aktorių pasivažinėjimas scenoje tikrais, antikvariniais, iki panagių išblizgintais automobiliais. Ir nepasakyčiau, kad amerikiečių vos ne nacionalinio žanro, miuziklo, pagrindas – visiškas išsidirbinėjimas. Man tai labiau – beribis žmogaus meninių sugebėjimų spektras. Šįkart matyti miuziklai – pastatyti pagal amerikiečių literatūros klasikų žinomus romanus rimtomis temomis. Tad, tikrai su mintimi. Nors kiekvienam – pagal skonį ir supratimą.
Beje, šnekant apie skonį, tebus Jums ant danties įsivaizduojamo deserto gabalėlis, skaniojo Niujorko varškėčio. Jeigu kas nors sugalvotų Jus mulkinti siūlydamas Niujorko sūrio pyrago, žinokite, kad tai – toks pat, kaip mūsų mamų, tetų ir kitų ne iš koto spirtų lietuvaičių paruoštas varškėtis, stingdytas varškės tortukas. Amerikos anglų kalboje net nėra tokio žodžio, varškė. Todėl jie ir vadina sūriu, nes juk reikia kažkaip išsiversti. Varškėtis, paruoštas Niujorke ar Lietuvoje, – vienodai.
Laimingų Naujųjų Metų!
Dailė Čekanavičiūtė, Čikaga
