Aš jau maniau, kad visko per tas Kūčias jau buvau per tiek metų mačiusi. Ir silkių pataluose, ir mišrainių su majonezu, ir burtų su žvakėmis ir šiaudais.
Tačiau teko man vienais metais per šventes apsilankyti savo brolienės gimtinėje. Pakvietė brolis mane, tada dar netekėjusią vienišą, Kūčių drauge su jo šeima švęsti.
Kūčias ruošė pati brolienė. Brolis niekada neužsimindavo, ką jie ten per šventes valgo. Matyt, vyrai tokių dalykų nesureikšmina.
Žinojau, kad šeima brolienės buvo tikinti, atrodė, lyg ir besilaikanti tradicijų. Šventinis stalas iš pirmo žvilgsnio atrodė gana įprastai. Kūčiukai, kisielius, mandarinai. Tačiau kai susėdome visi Kūčių vakarienės, net žagtelėjau.
Šeimininkė visiems patiekė cepelinus. Iškart sunerimau, paklausiau, ar per Kūčias cepelinus galima valgyti? Brolienė nuramino, kad juk tai bulvės, o be to, cepelinai su silke, nes su mėsa...
Su kuo? Net pasitikslinau. Paaiškino, kad mėsiškai per Kūčias valgyti negalima. Todėl jos šeima išsiverda Kūčių cepelinų su silke.
Pasirodo, tai jų tradicinis patiekalas. Kartais verda su silke, lašiša ar kitokia žuvimi, kartais – su džiovintais baravykais. Mintyse pagalvojau, kodėl šiemet virė ne su baravykais....
Išdrįsau paragauti. Valgiau bandydama nuslėpti savo nuostabą. Buvo toks neįprastas skonis. Negaliu sakyti, kad patiko ar nepatiko. Buvo tiesiog neįprasta. Bet pakartoti cepelinų su silke nenorėjau daugiau niekada. Tačiau tokios Kūčių vakarienės nepamiršiu ilgai.
Šis rašinys dalyvauja konkurse „Mano Kalėdos, kurių negaliu pamiršti“. Dalinkitės savo šventinėmis istorijomis, būkite išgirsti, pamatyti, laimėkite prizus! Didžiausio skaitytojų dėmesio sulaukusios istorijos autorius bus apdovanotas vertingais prizais! Jūsų istorijų lauksime adresu bendraukime@lrytas.lt. Laimėtoją skelbsime sausio 6 dieną.
