Suruošti šventinį stalą likus dienai iki švenčių, pasirodo, misija neįmanoma.
Kūčių išvakarėse, pirmadienį, po darbo užsukau į vieną didžiausią Vilniaus prekybos centrą žuvies. Tuo pačiu reikėjo dar kitų trūkstamų ingredientų šventiniam stalui.
Nieko ypatingo gaminti neplanavau. Bet vienoje parduotuvėje viską rasti sudėtinga. Lašišos jau prieš tai buvau radusi vieno tinklo prekybos centro parduotuvėje. Bet negavau skumbrės ir stintos, todėl ieškojau kitame prekybos centre.
Tačiau prie žuvies skyriaus mane pasitiko tuščias prekystalis, ant kurio buvo tik viena vienintelė lašiša ir saujelė krevečių.
Šalia manęs stovėjo vidutinio amžiaus pora, kurios dramą turbūt girdėjo visa parduotuvė.
„Juk sakiau, kad per vėlai atvažiavom. Iš ko aš dabar Kūčias gaminsiu?“, – kone visu balsu šaukė ant sutuoktinio moteris.
Vyras tuo metu tik nunarinęs galvą kaltai tylėjo.
Iš jų pokalbio supratau, kad jie ieškojo karpio šventiniam stalui.
Nenorėjau kištis į jų barnį. Tačiau neabejoju, kad susiprotėję apvažiuoti dar kelis didžiuosius prekybos centrus jie tą karpį galiausiai gavo. Vilniuje tikrai dar nebuvo išpirkta visa žuvis.
Tik kažkaip pagailo to vargšo vyro. Buvo graudu žiūrėti į tą porelę.
Būtų žinoję, kas dedasi parduotuvėse prieš šventes, tikrai būtų anksčiau nuvažiavę tos žuvies pirkti.
Visi juk ir taip prieš tas šventes skubame, verčiamės per galvas, lekiam dovanėlių, vaišių, trokštam darbus paskutinius pasibaigti. Kažkas nepasiseka, kažkas nepavyksta. Bet nereikia išsilieti ir kaltinti dėl to mylimųjų.
Galvoju, kad geriau jau ant šventinio stalo nebus to trokštamo karpio ar stintos, bet šalia glausis mylimas žmogus. Tai juk svarbiausia. Nesipykim.
Ramybės visiems ir parduotuvėse, ir namuose, ir širdyse!
