Iš prigimties esu nepataisoma avantiūristė. Tad ir šį kartą nekreipdama dėmesio į aplinkinių atkalbinėjimus, gąsdinimus apie pavojus, tykančius egzotiškoje šalyje, ryžtingai kraunuosi gigantišką lagaminą, kuris niekaip negali sutalpinti viso mano pageidaujamo turinio.
Dienos iki kelionės kupinos euforijos, užgožiančios visas namiškių įsivaizduojamas baimes. Aš pasirengusi trenktis į patį pasaulio kraštą ir dar su keliais persėdimais bei nakvynėmis svetimoje šalyje. Kas mane veda vieną, be jokių palydovų ir dar taip toli? Ogi noras pamatyti naująjį pažįstamą.
Benaršant socialiniuose tinkluose vienoje pažinčių svetainėje mano žvilgsnis užkliuvo už netradiciškai atrodančio azijiečio. Ilgi banguojantys plaukai, surišti į uodegą, ausyse auskarai, europietiškas aprangos stilius. Ilgai nedelsdama ėmiausi iniciatyvos. Parašiau. Užsimezgė kontaktas. Gimė planas susitikti.
Nenumaldomai artėjo išvykimo diena. Prieš kelionę susidariau būtiniausių žodžių ir frazių sąrašą lietuvių ir anglų kalbomis. Pripirkau įvairiausių lauktuvių, kurias šiaip ne taip pavyko sukišti į lagaminą. Jaučiausi neįprastai, nes artėjo gražiausios metų šventės – Kalėdos, kurias turėsiu galimybę praleisti ne nuobodžiai namuose, o svečiuodamasi tolimame egzotiškame pasaulio kampelyje. Nuo minčių apie tai, kad jau visai netrukus pamatysiu savo naująjį pažįstamą Amitą ir garsųjį Tadž Mahalą tiesiog svaigo galva. Dvi ištisas savaites būsiu ten, kur jau seniai mano širdis. Neįtikėtina!
Išaušo lemtingoji ilgai lauktos kelionės diena. Po visų privalomų procedūrų, vykstančių oro uoste, aš laiminga sėdžiu lėktuve ir laukiu, kada jo ratai atsiplėš nuo pakilimo tako ir pagaliau pakilsime į orą. Net neapsižiūrėjau, kaip atsidūrėme Amsterdame.
Prieš akis marios laiko iki kito skrydžio, todėl pasivaišinusi kava pradedu tyrinėti milžinišką oro uostą – juk reikės pačiai savarankiškai rasti vartus, vedančius antrojo mano kelionės etapo link. Beklaidžiojant po begalines erdves galvoje vis skamba bendradarbės žodžiai: „Tik visą laiką skaityk užrašus“. Taip ir elgiuosi. Sėkmingai radusi tai, ko ieškojau, vėl sėdžiu erdviame lėktuve, kurio keleiviai didžiąja dalimi Azijos šalių gyventojai, į kurių gretas įsilieju ir aš.
Po ilgų laukimo valandų oro uostuose, kelių persėdimų pasiekiau išsvajotąją Indiją. Skruostais tekėjo laimės ašaros. Pirmiausia džiugu buvo todėl, kad vis dėlto be niekieno pagalbos man sėkmingai pavyko pasiekti Delį, o antra, kad tuoj susitiksiu su gražuoliu Amitu.
Netrukus puolame vienas kitam į glėbį kartodami: „Tu visai toks pats, kaip nuotraukose!“ „Ir tu tokia pati!“. Kadangi iš žiemos patekau į vasarą, todėl tenka atsigaivinti šaltomis kokoso, kurį gatvės prekeivis mūsų akivaizdoje prakerta kirvuku, sultimis. Nuvykstame į viešbutį.
Mažumėlę atsipūtusi pradedu ruoštis pirmajai pažinčiai su Deliu ir su Amito artimaisiais. Širdis plazdėte plazda iš laimės ir malonaus jaudulio! Vakare patenku į daugybės Amito giminaičių glėbį.
„Namaste! Namaste! Namaste!!!“ – vienas per kitą tarsi mantrą kartoja šį magišką žodį. Aš taip pat jį atkartoju. Amito dėdės namuose nuo indiškų vaišių lūžte lūžta stalas. Nuryju pirmą kąsnelį, kuris toks aštrus, kad vos atgaunu kvapą. Išragauju turbūt visko, kas paruošta. Įsikalbame. Kas anglų kalba, o kas gestų, bet vieni kitus suprantame. Tai svarbiausia.
„Rytoj laukia Kalėdos, poryt – Tadž Mahalas!“ – ši mintis man neduoda ramybės.
Kalėdinė vakarienė suplanuota Amito tetos namuose. Kadangi buvo pastebėta, kad mano gomuriui indiškas maistas gerokai per aštrus, todėl pasitarusi šeimos taryba randa išeitį. Man paruoš europietišką maistą. Prieš šventinę vakarienę panardę siaurais skersgatviais įsigijame truputį alkoholio, konditerijoje – tortą.
Švęsti Kalėdų susirinko didelis būrys įvairaus amžiaus giminaičių. Įvairiaspalvių sarių jūra bangavo man prieš akis. Tikrų tikriausia spalvų šventė! Vakarienės metu indų akys buvo susmigusios į mane. Iš nuostabos jie net aikčiojo matydami mane šakute ir peiliu dorojančią maistą. Tuo tarpu jie greitais pirštų judesiais darbavosi savo lėkštėse ryžius vyniodami į gumuliukus, kuriuos pamirkydavo tai viename, tai kitame be galo aštriame padaže. Valgiai buvo šluote nušluoti nuo stalo. Visos vakarienės metu indai nesustodami čiauškėjo – toks jų būdas.
Išaušęs antrosios Kalėdų dienos rytas pranašavo naują kaitros bangą.
„Jau tuoj pamatysiu įspūdingiausią pasaulio stebuklą“. Ir štai aš stoviu veidu atsisukusi į Tadž Mahalą. Kokia didybė! Koks grožis! Kokia prabanga! Ir tai ne sapnas, o realybė. Stebiuosi tuo, ką gali sukurti mylinčio žmogaus širdis. Aplink spragsi turistų fotoaparatų blykstės. Delio gyventojai paslapčia telefonais fotografuoja mane ir kitus šviesiaodžius, kurių čia tik vienas kitas. Drąsesni prieina ir paprašo kartu nusifotografuoti. Sutinku. Pasijuntu kaip kokia kino žvaigždė!
Laikas lekia pašėlusiu greičiu. Dienos tirpte tirpsta. Manęs dar laukia nepamirštama akistata su drambliais senoje šventykloje, menančioje tolimus praeities laikus. Vakare į šią nepaprastai mistišką vietą priplūdo minios žmonių, pėsčių ir važiuotų, mažų, jaunų ir senų. Visi net sulaikę kvėpavimą laukėme dramblių parado. Kiekvienas gyvūnas papuoštas – ant nugaros užmestas spalvingas užtiesalas. Beje, šie Azijos gigantai turi savo varovą-dresuotoją. Stebėdama šou susimąsčiau, kad prieš šiuos milžinus mes esame visiškos skruzdėlytės. Tai buvo tik įžanga į toliau vyksiančius įvykius.
Pasirodo, šventykloje vyksta egzorcizmo seansai! Šis vėlus vakaras buvo ne išimtis. Pirmiausia iš labai toli išgirdau riksmą, vėliau peraugusį į verksmą, pagalbos šauksmą. Kuo toliau, tuo labiau riksmas pradėjo gąsdinti, bet nepaisant užplūdusių jausmų smalsumas privertė brautis į priekį ir pamatyti, kas čia iš tikrųjų vyksta. Du tvirti vyrai už rankų laikė merginą, šalia jos buvo mama ir šventikas, kuris vis kartojo man nesuprantamus žodžius. Mergina, palaidais, susivėlusiais plaukais, išsidraikiusiais drabužiais, rėkė, staugė, draskėsi, bandė ištrūkti. Jos veido išraiška man kėlė išgąstį. Tačiau po kokių dvidešimties minučių viskas pradėjo rimti. Turbūt išseko merginos jėgos, o šventikui pavyko ritualas.
Seanso pabaigoje mergina, mamos lydima, buvo atvesta prie neįprastai atrodančio medžio, panašaus į baobabą. Dalis jo šaknų, galingų, susiraizgiusių, buvo paviršiuje, kita, matyt, žemėje. Šventikui liepus mergina panardino pirštus į žemę. Gal žemė ištraukė tą joje tūnojusią blogąją energiją? Gal šis medis šventas? Turbūt. Nes mergina atrodė taip pat, kaip tūkstančiai čia susirinkusių žmonių. Nerėkė. Nespiegė. Necypė. Nesidraskė. Mamos veide mačiau džiaugsmą dukrai sugrįžus į įprastas gyvenimo vėžes. Džiaugėmės ir mes, aplinkiniai. Tai mums buvo tarsi pavyzdys, kad ir mes neturėtume leisti užvaldyti mūsų kūnus ir mintis įvairaus plauko demonams.
Per šias nepamirštamas Kalėdas buvo patirta ir pamatyta daug daugiau negu papasakota. Jau kelerius metus visa tai laikau giliausioje širdies kertelėje kurdama planus dar kartą nukakti ten pat švęsti dar vienų Kalėdų. Belieka mano mintims materializuotis.
Šis rašinys dalyvauja konkurse „Mano Kalėdos, kurių negaliu pamiršti“. Dalinkitės savo šventinėmis istorijomis, būkite išgirsti, pamatyti, laimėkite prizus! Didžiausio skaitytojų dėmesio sulaukusios istorijos autorius bus apdovanotas vertingais prizais! Jūsų istorijų lauksime adresu bendraukime@lrytas.lt. Laimėtoją skelbsime sausio 6 dieną.
