Dėdė Jonas Mažeika seniau – aistringas estrados dainininkas ir ilgametis LRT garso režisierius.
Daug vandens nutekėjo nuo to pasivaikščiojimo, kai mane už vienos rankytės vedėsi dėdė, o už kitos – teta. Labai norėjosi rimtai pasišnekėti su dėde ir paklausinėti ko nors apie senovę.
Dėde, prašau, papasakokite apie savo giminę!
Jonas Mažeika: „Kad senelis, Krymo totorius, buvo tarpukario Lietuvos kariuomenės pulkininkas, sužinojau iš totorių enciklopedijos. Senelė nemėgdavo pasakoti apie praeitį.“
Totorių enciklopedijoje autorius A. Jakubauskas taip aprašė Juozo (Juzefo) Kalino gyvenimą: „Gimė 1881 m. liepos 1 d. Kaune.
Kilęs iš senos totorių bajorų giminės. 1900 m. baigė Tverės kavalerijos karo mokyklą.
Rusijos kariuomenėje tarnavo 14-ajame ulonų pulke – buvo mokomosios komandos viršininkas.
1900 m. tapo kornetu, 1904 m. pakeltas į poručikus, 1908 m. – į rotmistrus. Dalyvavo Rusijos-Japonijos kare, buvo sužeistas. Nuo 1906 m. tarnavo 19-ajame Dono kazokų pulke, vėliau buvo 3-iojo dragūnų pulko eskadrono mokomosios komandos vadas.
1914 m. kulkosvaidininkų komandos viršininkas. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare su vokiečiais, kovojo Rytų Prūsijoje, Lietuvoje, Rumunijoje, Besarabijoje, 1916 m. pakeltas i papulkininkius, 1917 m. – į pulkininkus.
Po revoliucijos Rusijoje grįžo į Lietuvą. 1919 m. sausio 21 d. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas atsargon prie Kauno komendantūros.
1919 m. kovo 29 d. paskirtas į karo mokyklą vyr. kavalerijos instruktoriumi. 1919 m. spalio 18 d. suteiktas pulkininko laipsnis.
1920 m. rugsėjo 3 d. paleistas į atsargą. 1922 m. laikinai sugrąžintas – tarnavo 3-iajame dragūnų „Geležinio Vilko“ pulke.
Mirė 1933 m. Tų pat metų gegužės 11 d. išbrauktas iš atsargos karininkų sąrašų. Apdovanotas Rusijos kariuomenėje Šv. Stanislovo 2-ojo ir 3-iojo laipsnio, Šv. Anos 2-ojo, 3-iojo ir 4-ojo laipsnio, Šv. Vladimiro 4-ojo laipsnio ordinais.“
Žmona, Sofija (Zofija) Rizvanavičiūtė, irgi Krymo totorė, buvo dėdės, Jono Mažeikos, senelė, o dukra Elena (Aliona) – dėdės mama, vėliau tapusi Kauno valstybinio dramos teatro aktore.
Įdomu tai, kad pulkininko Juozo Kalino brolis Romualdas (Romanas) taip pat buvo iškili tarpukario Lietuvos kariuomenės figūra. Jam buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis.
Totorių enciklopedijoje A. Jakubaukas taip išvardino jam skirtus apdovanojimus: „Rusijos kariuomenės Šv. Stanislovo 2-ojo ir 3-iojo laipsnio, Šv. Anos 2-ojo ir 3-iojo laipsnio, Šv. Georgijaus 4-ojo laipsnio ordinais su kalavijais, Žūstančiųjų gelbėjimo medaliu ant Vladimiro juostos.“
Iš kitų gyvenimo faktų A. Jakubauskas paminėjo, kad „valdė Sepijoniškių dvarą Aukštadvario valsčiuje. Buvo vedęs N. Aleksandravičiūtę, Sankt-Peterburgo universiteto Rytų kalbų fakulteto absolventę, turėjo dukrą.
Mirė po 1938 m. Palaidotas Kauno senųjų kapinių musulmonų sklype šalia Kauno mečetės, kurios tarybiniais metais buvo sunaikintos, įrengus ten Ramybės parką.“
Jonas Mažeika: „Lietuvių kariuomenėje tarnavę Krymo totoriai per karių paradus norėdavo pasirodyti.
Jų rodomus tų kraštų senovinius, akrobatinius triukus vadindavo džigitavimu. Žirgais jodavo keturi raiteliai, laikydami ant pečių horizontaliai permestas dvi ilgas ietis.
Ant šitų susidariusių lygiagrečių koks nors kitas karys rodydavo savo neeilinius fizinius sugebėjimus ir, kaip tobulai išlaiko lygsvarą, nežiūrint nieko.
Seneliui priezidento Smetonos valdžia suteikė teisę 99-eriems metams išsinuomoti namą su sklypu Kaune, Jonavos gatvėje, ant Neries šlaitų. Kai užėjo rusai, visos sutartys buvo nutraukos ir taip isblaškyti žmonių gyvenimai.
Mus visus užaugino ir į žmones išleido senelė, Krymo totorė, Sofija. Mano mama, Elena Kalino-Mažeikienė, dramos teatro aktorė, ir tėvas, operos dainininkas, Juozas Mažeika, pagal pašaukimą ir dėl profesijos buvo bohemiški žmonės. Jiems rūpėjo spektakliai, kuriami vaidmenys, scenografija, kostiumai ir atlikėjiško meno plonybės.
Po spektaklių tėvas kartais parsivesdavo svečių, kitų menininkų, kad pavaišintų naminiais totoriškais koldūnais.
Nuo įprastinių lietuviškų jie skyrėsi tuo, kad įdarui mėsą ne sumaldavo, o supjaustydavo mažais gabaliukais. Ir į kiekvieną koldūną dar būtinai įdėdavo avienos lajaus trupinėlį, kad verdant jis ištirptų ir taip įdaras pasidarytų sultingesnis. Desertas budavo irgi tradicinis Krymo totorių šimtalapis. Dar senelė yra mane mokiusi kažkokios maldelės savo gimtąja tiurkų kalba. Deja, nebeprisimenu nei žodžių, nei tiksliai, apie ką ji buvo.
Ir koks gyvenimo paradoksas! Senelis tarnavo carui, kuris draudė Lietuvos spaudą, o kitas senelis, iš Tauragės, ją nešė iš Mažosios Lietuvos, kitaip tariant, buvo knygnešys. Taip man mažam vieną kartą pasakė tėvas: tavo senelis buvo knygnešys“.
2011 metais „Tauragės kurjeris“ taip aprašė miestelio praeitį: „Stoties gatvė mena vieną Tauragės krašto knygnešių – šioje gatvėje gyveno knygnešys, operos solisto Juozo Mažeikos (1907–1976) tėvas Jonas Mažeika.
Juozo Mažeikos duktė – žinoma solistė Elena Džilda Mažeikaitė, sūnūs – žinomas žurnalistas Kipras Mažeika ir Vytautas Mažeika. Krašto knygnešys gyveno Emelio Neimano 1933 m. statytame name. Tai buvęs vienas raiškiausių medinių pastatų Tauragės mieste.
Iki šiol tauragiškiai jį vadina namu su bokšteliu ir vėjarode. Namo savininkas ir statytojas E. Neimanas su šeima gyveno iki 1957 m. Ten buvusi parduotuvė, aludė ir kita. Renovuojant pastatą, kito pastato architektūra, bet paliko atminimą apie jame gyvenusį knygnešį.
Jonas Mažeika gimė 1874 m. spalio 10 d. Tauragės rajone, dalyvavo Rusijos ir Japonijos kare. Sugrįžęs į Lietuvą įsijungė į knygnešystę. Šio amato mokė jo senelis Antanas Keršulis, vienas seniausių knygnešių mūsų krašte.
J. Mažeika už lietuviškų knygų platinimą 1906 m. buvo suimtas ir teisiamas Vilniaus karinės apygardos teisme. Knygnešys iki 1923 metų gyveno Pagramantyje, vėliau atsikėlė į Tauragę. Mirė 1961 m. liepos 27 d., palaidotas Tauragės senosiose kapinėse.
Jonas Mažeika iš vaikystės prisimena: „Jaunas ir bemokslis būdamas, stojau į knygnešių eiles. Iš pradžių padėdavau seniems knygnešiams iš vienos vietos į kitą pernešti knygas, laikraščius, o paskui ir pats ėmiau leidinius platinti gyventojų tarpe.
Išmokęs siuvėjo amato, aš be didelio įtarimo apeidavau daug namų, bedalindamas iš Tilžės parsigabentus draudžiamus raštus. Sulaikytas apie dvi savaites buvau laikomas Tauragės kalėjime, vėliau perkeltas į Kauno tvirtovės kalėjimą, kur buvau iki teismo 3 su puse mėnesio. 1906 m. balandžio 23 d. buvau teisiamas Vilniaus karinės apygardos karinio teismo.
Trūkstant įrodymų, po kurio laiko buvau grąžintas laisvėn“. Gyvendamas Tauragėje, ilgiausiai J. Mažeika dirbo lavonvežimio vežiku.
Vežimas buvo specialiai skirtas laidojimo apeigoms, pakinkytas arkliais, ir ne vienerius metus L. Mažeika lydėdavo tauragiškius į senąsias Tauragės kapines, kol pats, sulaukęs 87 metų, amžinam poilsiui pasiliko senosiose miesto kapinėse.“
Jonas Mažeika: „Dar tais gūdžiais sovietų laikais Tauragėje ant senelio antkapio kažkas buvo užrašęs baltais, aliejiniais dažais: Knygnešys. Seniau Tauragės seneliai turėjo žagarvyšnių sodą. Senelis neleisdavo vaikams patiems skintis uogų, kad laipiodami neišlaužytų šakų.
„Aš pats paskinsiu, tik pasakyk, kad nori,“– taip pamokydavo anūkus, miesto vaikus. Turėjo ožką, kurią leisdavo paganyti. O ožką metę, nulėkdavome į žvyrduobės vietoje susidariusį tvenkinį išsimaudyti.
Seneliai kartu nugyveno per 50 metų ir užaugino 3 vaikus, iš kurių vienas – mano tėvas, operos solistas, Juozas Mažeika.
Jis dainavimo mokėsi Iatlijoje, Austrijoje, Vienoje, laimėjo vokalistų konkurse, daug metų operų vaidmenis kūrė Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ir vėliau Vilniaus Operos ir baleto teatre.
Iš įdomybių, tai su dainininku Kipru Petrausku laisvalaikiu mėgdavo kartu pažvejoti.
Plačiau apie dainininko Juozo Mažeikos gyvenimą ir kūrybą galite pasiskaityti wikipedijoje.
Neįtikėtinas giminės istorijos posūkis…
Jonas Mažeika: „Per pirmąjį gaisrą mūsų sodyboje sudegė visas mano archyvas: giminės nuotraukos, tėvų laiškai ir man ypač brangus P. Čaikovskio „Eugenijaus Oniegino“ klavyras, kurį mano tėvui buvo dedikavęs nuostabus Lietuvos valstybinio teatro dirigentas, Mykolas Bukša.
Po žinios apie mus ištikusią nelaimę per spaudą atsiliepė daug žmonių, taip pat Teatro muzikos ir kino muziejus. Taip atsirado nebe tikros, o eletroninės versijos mamos ir tėvo, mūsų šeimos nuotraukos.“
Ačiū už pokalbį, dėde!
Dailė Čekanavičiūtė, Čikaga
