Nesame geros draugės, tačiau daug metų gyvenam viena kitos pašonėje. Tai ir pasilabini, ir vienu kitu žodžiu persimeti, ir kokio sviesto ar česnako pasiskolinti nubėgi. Na, ir šiaip, juk vis tiek matai, kaip ir kuo žmogus gyvena.
Kaimynė dar gana jauna, 64-erių. Dirbanti, bet jau laukianti pensijos ir ramaus užtarnauto poilsio, sunkiai dirba prekybos centre. Todėl suprantama, kad darbas sunkus, alinantis, nes reikia ir salėje fiziškai padirbėti. O pinigų didelių neuždirba, bet viską, ką turi, atiduoda sūnui ir jo šeimai.
Man visada kėlė klausimų, kam dirbančiam suaugusiam žmogui reikalingi „be penkių minučių“ pensininkės pinigai. Juo labiau, kad dirba ne tik sūnus, bet ir jo žmona. Bet pinigus visada pasiima.
Iš kur žinau? Nes kaimynė kartais ateina skolintis kokių vaistų ar maisto produktų. O po to atsiprašinėdama bando teisintis, kad visus pinigus atidavė sūneliui, jam ir anūkui reikia, jie turi daug išlaidų.
Nežinau, man tai būtų gėda atimti paskutinius pinigus iš pagyvenusios moters. Na, bet turbūt iš mamos niekada neišmuši to poreikio rūpintis vaiku, net jei jam tuoj 40 ir jis su ilgiausia barzda.
Tiesa, sūnus rodo tik didelę meilę motinos pinigams. Šiai susirgus, niekada neatvažiuoja aplankyti, visada užsiėmęs ar tiesiog nelabai noro turi. Nors gyvena tame pačiame mieste.
Paliko pernai savo mamą vieną ir per šventes. „Pasiskolino“ 400 eurų šventėms ir likus porai savaičių iki Kalėdų pareiškė, kad šventes nori sutikti „su šeima“. Tai yra su žmona ir vaiku. Seniau pasikviesdavo bent šventinių Kalėdų pietų ar patys atvažiuodavo per Kūčių vakarienę pas mamą. Bet nei dovanėlės jai neįteikdavo, nieko.
O galiausiai atvažiuoja tik pinigų pasiimti (kaimynė nemoka naudotis elektronine bankininkyste). Mamą palieka likimo valiai. Sunku suvokti, kad taip gali pasielgti sūnus, kuriuo ji tiek metų rūpinasi ir viską aukoja.
Taip suspaudė širdį vien pagalvojus, kad per šventes pagyvenusi moteris sėdėti turėjo visiškai viena (su vyru išsiskyrusi, tėvus palaidojusi, brolių seserų neturi). Neturėjo už ką net šventinės vakarienės pasigaminti, nes visus pinigus savo brangiam sūnui atidavė. Kad tik jo šeimai nieko netrūktų.
Akyse tas vaizdas stovėjo. Viena, palikta brangiausių žmonių. Ašaros riedėjo, negalėjau nustoti verkti. Kokie žmonės gali būti žiaurūs. Net ir per šventes. Net ir su pačiais brangiausiais žmonėmis.
Šis rašinys dalyvauja konkurse „Mano Kalėdos, kurių negaliu pamiršti“. Dalinkitės savo šventinėmis istorijomis, būkite išgirsti, pamatyti, laimėkite prizus!
Didžiausio skaitytojų dėmesio sulaukusios istorijos autorius bus apdovanotas vertingais prizais! Jūsų istorijų lauksime adresu bendraukime@lrytas.lt. Laimėtoją skelbsime sausio 6 dieną.
