Vasaros stovyklose teko patirti daug netikėtų iššūkių. Pavyzdžiui, vieną vakarą, kai šalies mastu dingo elektra, vienas vaikas negalėjo nusimaudyti po karštu dušu. Jo mama iškart pradėjo grasinti teismais.
Pasirengusi ramiai spręsti situaciją paaiškinau, kad visi būtini reikalavimai – karštas maistas, higiena, kokybiškos veiklos – yra užtikrinti. Mama nurimo, o jos dukra stovykloje liko dar penkias dienas. Tačiau tokios situacijos kėlė abejonių, ar tikrai noriu tęsti pedagoginę veiklą.
Kantrybė galutinai išseko po kito incidento, kuris įvyko per vieną iš būrelių. Užsiėmimo metu vaikai naudojo karštų klijų pistoletus, ir vienai mergaitei ant piršto užtiško karštų klijų. Ji nusidegino. Nedelsdama ėmiausi pirmosios pagalbos – nuvedžiau mergaitę prie kriauklės, kad ji pirštą palaikytų po šaltu vandeniu. Po to paskambinau jos tėčiui ir paprašiau atvykti, nes mergaitė labai jaudinosi.
Tačiau kai tėvas atėjo į klasę, kurioje buvo dar penkiolika vaikų, jis viešai mane išplūdo. Pavadinęs mane idiote, rėkė, kad pasirūpins, jog tai būtų mano paskutinė darbo diena. Tuo metu mergaitė tėvo paklausė: „Tėti, ar man visada liks žaizdelė?“
Jis atsakė: „Aš nežinau. Važiuojam į ligoninę, ten pasakys, kas bus.“
Vietoj to, kad tėvas nuramintų vaiką, jis dar labiau ją išgąsdino ir privertė pravirkti. Aplinkiniai vaikai stebėjo, kaip tėvas rėkė ant mokytojos. Tai buvo ne tik žeminantis, bet ir labai skaudus įvykis.
Negana to, pasidalinusi šia patirtimi socialiniuose tinkluose, sulaukiau dešimčių žinučių iš esamų ir buvusių mokytojų. Jie dalijosi panašiomis situacijomis, kuriose teko iškęsti tėvų spaudimą, grasinimus ir žeminimą.
Ir ne, atlyginimų pakėlimas neišsprendžia šių problemų. Net papildomi 100–300 eurų negali kompensuoti visos įtampos ir pastangų, kurias mokytojai skiria vaikams, kartu susidurdami su tėvų agresija. Lieka tik svarstyti, ar vieną dieną tėvai nepakeis mokytojų ir neims patys ugdyti savo vaikų. Galbūt tik tada situacija ims keistis.
Užtenka žeminimų – mokytoja nedirbsiu...
