Puikiai prisimenu, kaip man mažai tėvas, šypsodamasis vis atsakydavo: daug žinosi – greit pasensi. Ir tuom pokalbis pasibaigdavo. Nepatikdavo man tada, kai taip nuslopindavo mano smalsumą ir domėjimąsi supančiu pasauliu.
Ir iš viso, ką reiškia 4–5-erių metui vaikui žodis, pasensi? Pasensi ne kabutėse, kaip dabar madoje visur rašinėti kabutes reikia nereikia, o iš tikrųjų. Bet, kai dabar pagalvoju apie tą gruboką ir gan netašytą liaudišką posakį, turbūt ne iš piršto jis laužtas.
Lietuvos žmonių mąstysenos per šitiek amžių, nugyventų protėvių žemėje, nebeišnarpliosi, bet istorijos įvykius – taip, jie niekur neišgaravo. Tai mūsų tėvams, seneliams ir proseneliams teko pergyventi vieną pasaulinį karą arba net du.
Dar seniau lietuvių tautai teko ištverti carinės valdžios įvykdytą ir 40 metų trukusį lietuviškos spaudos draudimo metą. O kur dar baudžiava, vergovė ponams amžinai, iš kartos į kartą? Tai gal nuo tada suagusiems ir užsiliko toks noras pasaugoti vaikus nuo baisios tiesos, kad pasaulio tvarkos niekaip nebepakeisi? Laikai, laimei, dabar nebe tie. Nebeliko Lietuvoje beraščių, nemokančių skaityti. Mūsų kraštas tapo Europos Sąjungos valstybe, lyg dvasine tvirtove tarp Vakarų ir Rytų. O dėl tvarkos savo šalyje, aišku, visko pasitaiko, kaip mėgdavo kartais guostis mano tėvas.
Sutinku su vieno iš mano mėgiamiausių lietuviškų straipsnių skaitytojo mintimi. Komentaro citata: „Ketverius metus, kaip nors išgyvensim.“ Stebuklingas sutapimas, kad dabar tinka ir Lietuvai, ir Amerikai, mano nuomone.
Yra dar toks vienas posakis – nuomonė iš senų laikų, kad už vieną luptą duoda dešimt neluptų. Liūdna ir visai nejuokinga, kad vaikai sulyginami vos ne su bulvėmis. Bet vaikai – juk žmonės, galbūt net patys brangiausi iš visų, nes jie – tautos ateitis! Todėl su jais reikia bandyti ir susišnekėti, ir rimtai atsakinėti į jų užduodamus klausimus. O atsakymų apie pasaulį vaikai vis tiek ieškos tol, kol susiras. Jei tėvai supasuos, atsiras kas nors kitas.
Atsimenu ir aš esu kláususi kaimynės-draugės, taip pat kitų daugiabučio kiemo vaikų apie tai, kas man tada rūpėjo. Pamokė draugės, kaip mokėjo, bet ar gerai, neiškreiptai?.. Kelios tada išgirstos tiesos apie gyvenimą mane ne nuramino, o, priešingai, ilgai žeidė. Tik daug vėliau geri gyvenimiški įspūdžiai padėjo išsivaduoti nuo blogų minčių.
Įdomu, ką dabar pasakytų mano tėvas, pamatęs net mažus vaikus su telefonais… Dar vežimėlyje sėdi, o jau su telefonu. Tėvams tuo momentu gerai – tylu, ramu, vaiko, kaip nėra. Ir jokių klausimų, aišku.
Vaikai akimis tik ryja ir ryja vaizdus, jų net nesuprasdami. Ir taip vis tolyn tolyn, be galo. Bet tai, deja, kaip tiksinti bomba. Net ir XXI amžiuje žmogus – gamtos dalis, ne kompiuterių. Kiekvienam egzistuoja tokie dalykai, kaip sveikata, dvasinė pusiausvyra, plius dar dirbamas darbas, iš kurio reikia pragyventi, ir namai, kuriuos reikia palaikyti, kad nesugriūtų.
O vaikams – dar ir mokslai. Kam jie, jeigu internete ir taip viskas aišku! Paspaudei mygtuką, ir daugiau nereikia jokių pastangų, nei dvasinių, nei fizinių, bet ir moralės kartais ten jokios. Kokios dar ten mokytojos mokyklose, jeigu vaikams internete jau ir taip viskas seniai paaiškinta į priekį!
Gimnazijoje, kurioje dirbu, esančioje viename iš eibės neaprėpiamų Čikagos priemiesčių, kasdien prisižiūriu, kuo gyvena dabartinis amerikiečių jaunimas. Gilinuosi į jų mintis ir stengiuosi perprasti elgesį, antraip klasėje 14–15-mečiai nušvilps.
Amerikiečių mokyklose, kurios pasiekimų prasme laikomos geromis, galioja tokia taisyklė: mokinys pirmiausia yra žmogus ir kiekvienas – atskira asmenybė. Tokie mokiniai, kurie jaučiasi esantys nesuprasti, elgesio prasme yra sunkiai suvaldomi. Nuo susidariusios įtampos jiems ima ir pradeda nebeatlaikyti nervai. O ką jau šnekėti apie pažangą moksluose? Įdomu lyg iš šono žiūrėti į Amerikos jaunimėlį, nejučiom mintyse lyginant su savo pačios gyvenimiška patirtimi.
Kai kas – artima, kai kas – svetima yra ir liks, nors aš čia 28-tus metus be grįžinėjimo į Lietuvą. Kartais, žiūrėdama į 14-metes klasės paaugles, sugaunu pati savęs klausdama: ar joms dar bus, kas nors naujo gyvenime? Tokios mažytės moterytės, kurioms klausimų yra galbūt vien tik apie savo pačių asmenį, kaip viso pasaulio centrą.
Plaukai – dažyti, dėl įdomumo, nors ir nebūtinai rožine spalva arba mėlynai. Vakarinis makiažas, prilipdytos dirbtinės blakstienos. Jeigu su bliuzonu, tai būtinai apnuogintas vienas petys. O gal ir be bliuzono, tiesiog su mažyčiais, trumpais ir aptemptais marškinėliais ant pliko kūno ir ant plonyčių petnešėlių arba be.
Kas nors dar klaus tėvų nuomonės, kad kam nors gali kilti mintis tokius marškinėlius su vienu pirštu netyčia nusmaukti žemyn, tiesiog praeinant pro šalį?.. Nagai – tik ilgi ir lakuoti, nors dažniausiai plastmasiniai, kad atrodytų tobulos formos. Ir čia šneka sukasi apie rinktinę mokyklą, kur, kiek įmanoma, sukeltas dalykų mokymosi lygis ir apie 80 proc. mokinių mokosi arba yra suinteresuoti mokytis labai gerai. Toks, tad, įsibėgėjusio naujojo tūkstantmečio jaunimas, ne be suaugusiųjų loskos, aišku (čia mano giminių iš Panevėžio išsireiškimas).
O ar esate kada nors gyvenime girdėję tokį žodį pagąsdinimui, baubas? Aš tai daug kartų, dar visai mažytė. Man vyresnysis brolis vis kartodavo, rodydamas į kitą, tamsų kambarį, nes tada gyvenome dviejų kambarių butelyje: neik, ten – baubas!
Ką aš žinau, kas tas baubas, bet, kad gąsdina, tai ir neinu. Dabar, žvelgdama iš gyvenimiškos patirties perspektyvos, bet kokio plauko gąsdinimuose įžvelgiu kitų norą pasinaudoti žmogaus silpnumu, paveikti emocijas, išmušti žemę iš po kojų ir užsisėsti ant sprando. Kai visa tai palyginu su žmonių santykiais JAV, tai tada okupuotoje Lietuvoje, kas tik galėjo, rodė valdžią vienas kito atžvilgiu. Namie, mokykloje, darbe.
Amerikoje yra visko, nes čia irgi gyvena žmonės. Bet yra riba, kurios nevalia peržengti, antraip lauks pasekmės arba, lietuviškai tariant, dideli nemalonumai per valdiškus namus.
Seniau, vieną kartą, kai mūsų jaunėlis dar buvo mažas, kažkur išgirdo apie elektroninį aštuoniukių kamuoliuką. Mama, jis – toks geras! Atsako į visus klausimus! Taip tad vaikams suveikia reklama, o gal vėlgi noras išgirsti atsakymų apie pasaulį?..
Amerikoje vis naujų ir naujų žaislų, vaikams skirtos elektronikos – sek nesekęs, vis tiek nespėsi žengti koja kojon. Tad sūnus, pamatęs, kad manęs nepavyks sužavėti stebuklingu, visažiniu kamuoliuku, patraukė pas tėvelį. Gerai padirbėjęs su juo, sugrįžo triumfuodamas: tėtis nupirks.
Ir ką jūs manote? Elektroninį kamuoliuką pristatė, vaikai jį kuo greičiau išpakavo ir puolė klausinėti. Kvaili tie vaikų klausimai ir dar kvailesni, aptakesni atsakymai, tinkantys bet kuriai situacijai.
Paklausinėjo, pavartė ir padėjo kaip eilinę smegenų pudrinimo priemonę. Po to tik paklausiau sūnaus, kam iš viso reikia lankyti mokyklą, jeigu yra tokių visažinių kamuoliukų? Įdomiausia tai, kad noras ieškoti atsakymų elektroninėje terpėje, kaip pastebėjau, su amžiumi nepraeina.
Būdami paaugliais, vaikai apie užklupusį negalavimą ir jo gydymą pirmiausiai smarkiai pasiskaitydavo internete ir tada atėję man viską išpasakodavo. Vis tiek nueidavome pas gydytoją, kad apžiūrėtų ir pagydytų.
Tik aš jų vis klausdavau, kam reikia tikrų gydytojų, ir kodėl būsimi gydytojai turi labai gerai mokytis, dargi tiek daug metų, jeigu visas ligas galima išsigydyti interneto pagalba?
Retorinis klausimas, aišku, bet kur veda dirbtinis intelektas, lietuviškai mąstant, dirbtinis protas? Geras, bet vis tiek dirbtinis. Tai ir vaikų-tėvų santykiai klausimų-atsakymų prasme turėtų būti tikri ar irgi, kaip dirbtiniai?..
Dailė Čekanavičiūtė, Čikaga
