Tai, kokius kvapą gniaužiančius nuotykius ir spalvingas patirtis ji jau spėjo susirinkti, verčia ir aikčioti, ir stvertis už galvos. Tačiau 28-erių mergina neslepia, kad tik išvykusi į Indoneziją su bilietu į vieną pusę ji surado taip ilgai ieškotą vidinę ramybę.
„Ši kelionė man atskleidė, kad tikroji laimė slypi paprastuose dalykuose, o ne materialiuose malonumuose. Tai buvo ne tik geografijos pasikeitimas, bet ir gili asmeninė transformacija. Aš patyriau, kaip svarbu atsikratyti rutinos ir leisti sau būti pačiai, pasinerti į nepažintą ir atrasti, kas iš tikrųjų teikia džiaugsmą“, – savo nepaprasta patirtimi su „Bendraukime“ skaitytojais dalinosi Viktorija.
Svajojo apie iššūkį sau pačiai
„Jau nuo mokyklos laikų fotografavau. Baigus mokyklą nestojau mokytis, dirbau, ir visada šalia nuolatinio darbo fotografavau. Persikėliau gyventi į Kauną turėdama tikslą būtent ten pradėti savo fotografės karjerą.
Visada turėjau tikslą įkurti savo studiją ir joje dirbti. Šį tikslą pasiekiau 2021 m. pabaigoje. Po 8 metų fotografavimo pagaliau jaučiausi pasiekusi savo tikslą. Tačiau susidūriau su realybe, kad dažniausiai svajonė yra gražesnė, kol ji yra svajonė.
Dirbama studijoje patyriau perdegimą. Nesinorėjo nieko, kas susiję su fotografavimu. Po šio perdegimo visiškai atsitiktinai gavau pasiūlymą iš pažįstamo išmėginti save logistikoje. Gavus pasiūlymą šiek tiek sudvejojau, nes tai visiškai ne apie mane, aš visiškai nesuprantu nieko apie logistiką, bet pagalvojau, kad kodėl gi ne? Juk visko išmokstama, tad pasiūlymą priėmiau ir beveik dvejus metus dirbau logistikoje.
Darbas logistikoje buvo labai įdomus ir saugus, niekada nebuvo monotoniškas, visada kupinas iššūkių, gerai apmokamas, tačiau po metų pajaučiau, kad tai ne visiškai yra ta vieta, kur noriu būti. Mylėjau savo darbą, tačiau nesijaučiau pilnai savęs išpildžius, nes išties jaučiuosi labiau kūrybiška siela. O kūrybos logistikoje mažai, – juokėsi Viktorija. – Iš to jausmo, kad nesijaučiu savo vietoje nutariau pakeliauti viena. Nenorėjau kažko labai paprasto, norėjau iššūkio sau. Norėjau pamatyti kitokį gyvenimą, kitą kultūrą. Norėjau pirmiausia sau atsakyti į klausimus, ko man trūksta. Taip pirmą kartą atvykau į Indoneziją gegužės mėnesį“.
Po atostogų ryžosi pokyčiams
Į egzotišką kraštą atvykusi tik su kuprine, lietuvaitė viena keliavo visą mėnesį. Jautėsi pamačiusi nemažai, kad suprastų, jog turi gerokai daugiau nei reikia, ir kad per mažai vertina tai, ką turi.
„Vietiniai pasirodė tokie paprasti, nors turi mažai, labai tai vertina ir yra laimingi. Lėtas gyvenimo tempas (nors galiu pripažinti, iš pradžių jis mane erzino, nes buvau įpratusi prie visko greitai ir organizuotai). Išvykstant iš Balio salos jaučiau, jog dar grįšiu. Grįžusi po kelionės į darbus (esu dėkinga savo įmonei, kad turėjau galimybę visą mėnesį atostogauti) vis jaučiau tą jausmą, kaip ir prieš kelionę, kad esu ne ten, kur turėčiau būti. Galbūt tuo momentu buvo poatostoginė depresija, nežinau, tačiau mintimis buvau paplūdimyje, gėriau šviežią kokosą ir stebėjau saulėlydį. Po trijų savaičių, nusipirkau „one way ticket“ („bilietą į vieną pusę“, – angl.) į Balį.
Tokį sprendimą priėmiau iš jausmo, kad turiu tai pabandyti. Visokių minčių buvo ir yra, tačiau aš sau sakau, kad visada verta bandyti, jei nepavyks, bent jau būsiu pabandžiusi. Kada, jei ne dabar.
Iki skrydžio buvo likę 3 mėnesiai. Žinoma, pirmiausia pasakiau šeimai ir visi reagavo labai emocionaliai. Juos labiausiai neramino mintis, kad aš esu labai toli ir esant bėdai jie negalės padėti. Mane tai taip pat neramino, tačiau žinau, kad keliaudama viena stengiuosi maksimaliai saugiai elgtis bei būti atsargi, tap pat technologijos yra puiki ryšio palaikymo priemonė, dėl ko galiu dalintis savo buvimo vieta ir panašiai“, – prisimena nauju gyvenimo iššūkiu visus nustebinusi Viktorija.
Planai išvykti gyventi į egzotišką kraštą pribloškė visus merginos artimuosius ir pažįstamus. Nuo šios minties ją namiškiai netgi bandė atkalbėti.
„Manau, viskas kyla iš nežinojimo ir jų pačių baimės. Pirmiausia, jiems buvo šokas, atmetimo reakcija, paskui susitaikymas. Tiesiog labai atvirai pasakiau šeimai, kad aš vis tiek išvyksiu, ir man bus daug lengviau, jei išvyksiu turėdama jų nuoširdų palaikymą. Tad, laikui bėgant, jie susitaikė su tuo ir priėmė mano sprendimą. Žinoma, mama skatino susitupėti, pradėti kurti šeimą, susikoncentruoti į ateitį, pagalvoti apie vaikus, nekilnojamą turtą ir karjerą. Tačiau šiuo metu tai nėra mano prioritetas. Jaučiuosi dar daug ko nepatyrus, savęs iki galo neatradusi. Nenoriu blaškytis tarp daugelio dalykų, nes neatsisėsiu ant visų kėdžių vienu metu. Mano prioritetai ir tikslai nebūtinai turi sutapti su mano šeimos ar mano aplinkos bei atvirkščiai, – neabejoja Viktorija. – Darbdaviai taip pat buvo gerokai nustebę dėl tokio mano sprendimo, nes visgi man visai gerai sekėsi darbas, kurį dirbau, rezultatai mano buvo gana geri. Tačiau jie palaikė tokį mano sprendimą. Atsimenu vadovo pasakymą: „Tikiuosi, viską esi gerai apgalvojusi ir nusprendusi.“ Taip pat buvo gera žinoti, kad visada turiu galimybę grįžti į tą kompaniją, kas suteikė dar daugiau drąsos ir saugumo.“
Praėjus šoko etapui, Viktorijos šeima jos sprendimą priėmė ir palaiko iki šiol. Mergina išvyko rami žinodama, kad turi pačių brangiausių žmonių palaikymą. Tai leido pasijausti saugiai ir mylimai net ir esant už 12 tūkst. kilometrų.
Rado ramybę, apie kurią svajojo
Nusprendus išvykti į Balį su bilietu į vieną pusę, Viktorija pradėjo ieškoti būdų, kaip dirbti ir užsidirbti. Tuomet ji suprato, kad bus tinkamas metas grįžti prie fotografijos ir kūrybos.
„Esu čia tik mėnesį, fotografuoju, dirbu prie savo „Pirma kelionė SOLO“ gido. Tai buvo mano viena iš svajonių, o Balis – geriausia vieta tas svajones pildyti. Taip pat administruoju socialinius tinklus, dalyvauju įvairių bendruomenių renginiuose, sekmadieniais kuriu paplūdimyje ir geriu šviežią kokoso vandenį. Visai taip, kaip svajojau. Būdama čia aš supratau, kad visą tą laiką man trūko įkvėpimo. Aš tikiu, kad nebūtina išvykti į kitą pasaulio kraštą, kad jaustumeisi įkvėptas, tačiau man to reikėjo“, – atvira ji. – Negaliu sakyti, kad Indonezija yra mano paskutinė stotelė, ir kad čia planuoju gyventi ilgai. Ne. Manau tai mano tarpinė stotelė prieš tolimesnes keliones į pietryčių Aziją. Bet šiuo metu jaučiuosi čia radusi ramybę, įkvėpimą, kuris man leidžia kurti ir ugdyti kūrybinį potencialą. Be kita ko, niekur kitur keliaudama solo nesijaučiau tokia saugi, kaip Balyje. Vietiniai čia labai geranoriški, draugiški, žinoma, jie taip pat yra žmonės, kurie jaučia pyktį ir būna įvairūs, tačiau jie stipriai tiki karma, tad retas vietinis padaro kažką blogo turistui ar gyvenančiam čia kitataučiui.
Balis nėra pirma užsienio šalis, kurioje gyvenu, Vasaros laikotarpiu dirbau Jungtinėje Karalystėje. Tačiau tai sunkiai sulyginami dalykai, nes anuomet buvau susikoncentravusi į darbą ir kalbos barjerą, nemokėjau gerai kalbėti angliškai. Tai buvo prieš 10 metų, neįvertinau visų ten buvusių galimybių. Priešingai nei dabar. Stengiuosi imti iš šios salos viską, ką ji duoda, ir ką jaučiu galinti iš jos paimti.
Dabar stengiuosi nestabdyti savęs baimėmis, nežinojimu. Kaip tik stengiuosi vadovautis pasakymu, kad jei bijai, daryk bijodamas. Jei nežinai, paklausk. Dauguma čia esančių yra atviri padėti, pasidalinti patirtimi bei savo išgyvenimais, kas automatiškai suteikia erdvę ir pačiam būti geresniu žmogumi. Tad sunku būtų lyginti mane bei mano patirtį prieš 10 metų, tačiau galvoju, kad nepaisant to, kuriame pasaulio krašte esi, svarbiausia, kaip tu jautiesi ir kuo gyveni, kokių tikslų sieki ir kokius lūkesčius turi.“
Kol kas Viktorija Balyje gyvena dar tik mėnesį. Ir nors ji čia atrado ramybę, pirmos savaitės buvo nelengvos dėl pasikeitusio dienos režimo ir dienos rutinos.
„Dar ir dabar pratinuosi prie naujo gyvenimo ritmo, naujų įpročių. Tačiau man patinka. Nestatau savęs į rėmus, kad dabar turiu daryti taip ir ne kitaip. Būdama čia mezgu pažintis su čia gyvenančiais kitataučiais, tai leidžia man lengviau įsilieti į Balio salos gyvenimą bei savotiškai reklamuoti savo fotografavimo paslaugas. Geriausia reklama – iš lūpų į lūpas.
Balyje sutikau ir keletą lietuvių, ir visų jų istorijos yra unikalios ir įkvepiančios. Susibičiuliavau su lietuve Ieva, tad šiuo metu yra taip gera susitikti ir pasidalinti savo gyvenimo epizodais, pakilimais, nuosmukiais bei iššūkiais. Kartą buvome paplūdimyje, ir kalbėjomės – kas galėjo pagalvot, kad šios dvi merginos iš Lietuvos kažkada atsidurs rojaus kampelyje. Visada stengiamės sau priminti, kad buvimas čia nėra savaime suprantamas dalykas ir kad jausti dėkingumą yra labai svarbu. Būnant čia yra labai malonu bendrauti savo kalba ir turėti bendrų temų su tautiečiais. Visgi, su kitų tautybių žmonėmis kitą kartą gali būti iššūkis rasti tiek daug bendro ir palaikyti labai stiprų ryšį, daugiausiai dėl kultūrinių skirtumų bei įsitikinimų.
Nustebino vietinių reakcija
Nepaisant aktyvios veiklos, Viktorija Balyje dar ir sėkmingai tęsia savo studijas. Iki kelionės ji ryžosi pagaliau pradėti studijuoti ir įstojo mokytis į kolegiją.
„Jaučiuosi pakankamai brandi tam ir darau tai iš noro išmokti naujų dalykų, o ne iš reikalo. Labai džiaugiuosi, kad yra nuotolinio studijavimo galimybė SMK! Studijos vyksta vieną savaitę per mėnesį, Indonezijos laiku nuo 22:00 iki 02:00 tad puikiai sekasi suderinti su savo dienos darbais ir rutina. O ir šiaip labai smagu bendrauti su tautiečiais, dalintis savo patirtimi. Kartais net dėstytojai pasmalsauja, kaip ten man sekasi, tai malonu papasakoti. Studijuoju kūrybines industrijas ir inovacijas. Labai patinka, kad studijuodami paliečiame daug dalykų ir gana plačiai. Prieš pasirinkdama šias studijas jaučiau, kad jos man gali būti vertingos ateityje, siekiant kūrybinės laisvės“, – džiaugėsi savo svajones įgyvendinanti mergina.
Jau prieš atvykdama į Balį Viktorija žinojo, kad čia tęs savo fotografės karjerą. Todėl netruko surasti ir pirmųjų savo modelių. Pasidalinusi įrašu „Facebooke“, kad ieškau modelių nemokamam bendradarbiavimui, sulaukė merginų laiškų. Vėliau vis daugiau modelių susisiekė su ja pačia, pažinčių ratas vis plėtėsi ir augo.
Tiesa, entuziastinga ir talentinga lietuvė užsitraukė ir vietinių nemalonę dėl konkurencijos ir dėl to, kad atima darbo vietas.
„Noriu papasakoti tokį nutikimą apie vietinių požiūrį į atvykėlius (ekspedus). Kai pasidalinau, jog ieškau modelių, sulaukiau labai daug neapykantos iš vietinių. Aš net nenumaniau, kad taip gali būti, bet vėliau paaiškėjo, kad vietiniai labai pyksta ant atvykėlių, dėl, neva, „vogiamų“ darbo vietų bei iš jų atimamo darbo. Sulaukiau tokių žinučių kaip: „Mes tave deportuosim“ ir pan. Tad po to karto nusprendžiau tiesiog atsiriboti nuo reklamavimosi, nes išties darbo vietos vietiniams yra jautri vieta“, – prisipažino Viktorija.
Rusas lipo per balkoną
Lietuvė neslepia, kad keliaujant solo dažnai įvyksta įvairių nesusipratimų. Kaip pati sako, kartais iš žioplumo, kartais iš nežinojimo ar kultūrinių skirtumų.
„Atsimenu, keliavau Indonezijoje, Kintamani regijone (kalnuota, pilna džiunglių Balio dalis). Ten gyvenau nuošalioje vietoje, namuke, ir turėjau senukus kaimynus iš Portugalijos. Visai smagiai pasišnekučiavome vakare, pažaidėme „Uno“, ir jau prieš einant miegot nusprendžiau, kad nueisiu į baseiną.
Nuėjus į baseiną, prisijungė ir vyrukas. Iš pradžių mes šnekučiavomės, jis pasakojo apie savo gyvenimą Portugalijoje ir po akimirkos jis manęs paklausė, ar aš nieko prieš, jei jis baseine bus nuogas. Žinoma, aš buvau prieš, jam tai pasakiau, iškart suveikė saugumo instinktas, susirinkau daiktus ir išėjau. Paskui tik pagalvojau, kad galbūt čia kultūrinis dalykas ir Portugalijoje yra gana laisvai žiūrima į tai, tačiau man tai buvo nepriimtina ir net kiek gąsdino, ypač, kai keliauji viena“, – neslėpė įvairius nuotykius prisiminusi Viktorija.
Yra buvę ir daugiau įvairių kuriozinių nesusipratimų, dėl kurių teko pasijusti nejaukiai. Kartą keliaujant vienai Turkijoje, grįžusi į kambarį ji savo lovoje rado rusą.
„Long story short“, jam patikau, jis išsiaiškino, kuris mano kambarys ir įlipo per balkoną. Žinoma, jis buvo neblaivus. Bet pats tas faktas, kad mano kambarys buvo 4 aukšte, jei gerai pamenu, 5 nuo pagrindinio aukšto balkono, o jis, būdamas neblaivus, ropštėsi... Dabar galvoju, kad džiaugiuosi, kad viskas gerai baigėsi, kad jis nenukentėjo, ir kad jis nebuvo agresyvus. Tai viskas gerai, kas gerai baigiasi, ir viskas, kas įvyksta, mus kažko išmoko. Dabar visada užsirakinu balkoną“, – juokiasi prisiminusi mergina. – Taip pat buvo situacija, kuomet keldamasi keltu iš Balio į Javą, buvau filmuojama grupės vyrų. Pradžioje nesupratau, kas tai per vyrai. Gal 10 vyrų grupelė filmavo ir fotografavo mane. Žinoma, aš pasakiau, kad to nedarytų, bet jie neklausė. Pasijaučiau nesaugiai ir nemaloniai, nusifilmavau juos pati su savo telefonu, nes tiesiog galvojau, maža, jei kas man nutiktų. Kai atplaukėme į Javą, jie išvažiavo su policijos automobiliais. Tai buvo pareigūnai. Ir tuomet supratau, kad čia nėra Lietuva ar Europa, kur ištikus nelaimei pirmiausiai kreipiamasi į pareigūnus“.
Buvo išsigandusi dėl gyvybės
Tarp gausybės patirtų nuotykių Viktorija prisimena ir atvejį, kai nespėjo į lėktuvą.
„Tiksliau, pavėlavau pasidaryt „chekiną“ 5 minutes. Buvo beviltiška situacija, nieko negalėjau pakeisti, tai leidau sau tiesiog priimti tai, kaip yra, ir pasilikti papildomą dieną Švedijoje. Jei negalim pakeisti situacijos, turim pakeisti požiūrį į ją, – šypsosi prisiminusi lietuvaitė.
Smalsumas ir žingeidumas svečiame krašte ją yra nuvedęs ir į tokias vietas, kuriose ji netgi buvo išsigandusi dėl savo gyvybės.
„Yra buvę, kai per savo smalsumą išmėginti „hidden“ („paslėptus“, – angl.) Balio salos dalykus, vos nenuskendau. Tiesiog vaikščiodama Balio gatvėmis žemėlapyje radau vietą, pavadinimu „Hidden canyons“. Nutariau ten apsilankyti. Iš pradžių viskas atrodė patikima, tik vėliau paaiškėjo, kad grupėje buvau tik aš ir gidas, nebuvo kitų turistų, ir kad tas „hidden“ reiškia tikrai „hidden“ („paslėpta“, – angl.) ir čia ne metafora. Iki įspūdingo kanjono teko bristi, plaukti prieš srovę. Nebuvo jokių saugumo priemonių, jokių liemenių, jokių lynų, už ko būtų galima laikytis. Upė buvo patvinusi ir labai srauni, nes per naktį labai stipriai lijo, – prisimena ji. – Aš nesu pati geriausia plaukikė, ypač, kai tenka plaukti prieš srovę, o vandens – gerokai virš galvos. Buvo ir ne vienas panirimas po vandeniu, ir gurkšnis į plaučius, srovė trankė į uolas, esančias šalia, gidas apskritai tuo metu pats vos išplaukė. Ir tokių ruožų buvo trys ar keturi. Pamenu, kai sėslesnėje vietoje sustojome, aš tikrai jaučiausi beviltiškai. Pasakiau, kad viskas, aš jau nebenoriu jokių kanjonų, tiesiog noriu atgal. Tada tikrai buvau išsigandusi dėl savo gyvybės ir saugumo.“
Kurį laiką Viktorija mato save Indonezijoje. Kadangi keliaujant pirmąjį kartą aplankė nemažą dalį Indonezijos, šiuo metu ji nori šiek tiek apsistoti ties viena vieta.
„Pradinis planas likti Indonezijoje 6–8 mėnesius, dabar svarstau, kad pasiliksiu čia iki Naujųjų ir keliausiu toliau. Norėčiau aplankyti Vietnamą, Filipinus, Tailandą. Norėčiau ten ne tik pakeliauti, bet ir leisti sau pagyventi mėnesį ar du. Kad galėčiau įsilieti į gyvenimą ir pajausti tikrąją dvasią. Manau, kad niekas nėra geresnis gyvenimo mokytojas nei patirtys bei keliavimas“, – neabejojo drąsi ir smalsi lietuvaitė.
Viktorijos nuotykius sekti galite jos Instgram paskyroje.
