„Man kaskart labai liūdna dalintis sunkiąja šuns vedlio/žmogaus su negalia kasdienybės dalimi, tačiau visus kartus pasidalinus viešai, situacija ėmė ir labai greit išsisprendė.
Gaila, kad kai kuriais atvejais žmogiškai kalbėti su žmonėmis yra tiesiog neįmanoma ir dar labiau gaila, kad dėl tokių žmonių neįgalieji ir lieka įkalinti savo namuose, nes panašių situacijų tiesiog negali pakelti.
Šiandien viešnagės Klaipėdoje metu, pabuvus prie jūros, norėjau viešuoju transportu grįžti centran. Esu nekart važiavusi autobusu įvairiuose Lietuvos miestuose.
Įlipau Melnragėje esančioje stotelėje į 6 autobusą, kartu įlipo dar būrys žmonių. Man dar nespėjus prie kojų paguldyti šuns, vairuotojas ėmė šaukti rusiškai ir vyti mane lauk, nes su šunimis į autobusą negalima.
Rusiškai aš nesuprantu ir negaliu paaiškinti situacijos, todėl bandžiau lietuviškai tai padaryti rodydama, kad šuo yra vedlys, kad jis pažymėtas, kad turi specialias petnešas, kad turime teisę važiuoti autobusu, nes juo čia ir atvažiavome.
Vairuotojas ir toliau rusiškai varė mane lauk, visi žmonės tą darė iš paskos. Nes dėl manęs ir Fėjos autobusas jau 10 minučių stovi ir nevažiuoja. Girdėjau tokių replikų, kaip kad „Ji ne tik rusiškai, bet ir lietuviškai nesupranta“, „Jei vedlys, tai lai ir veda tave lauk“, „Jis vedlys, tai jūs ir vaikščiokit, o ne važinėkit“, „Susimokėsi policijai baudą“ ir pan.
Galų gale, vairuotojas paskambino tikriausiai viešosios tvarkos darbuotojai. Nepristatęs, su kuo kalbėsiu, davė man telefoną. Telefonu lietuviškai kalbančiai moteriai pasakiau, kad esu autobuse su vedliu ir iš čia neisiu, nes turiu įstatymišką leidimą būti visose viešose vietose su šunimi. Tada ji pasakė, kad iškvies policiją, kad padėtų pareigūnai išsiaiškinti situaciją. Pritariau policijos kvietimui, bet apie tai išgirdęs vairuotojas pradėjo važiuoti ir galų gale lauk mūsų neišvarė.
Visa situacija buvo nemaloni, žeminanti, pažeidžianti žmogaus teises ir peržengianti mano ribas. Aplink esantys vyresnio amžiaus žmonės kartu su vairuotoju mus varė lauk. Jaunesnių arba nebuvo, arba jie nesikišo.
Nuvažiavus ten, kur man reikėjo, verkiau iš beviltiškumo. Negi tikrai vienas ramus, ramiai prie kojų gulintis, puikiai savo darbą atliekantis šuo, gali kelti tiek agresijos ir pasipiktinimo kituose. Vis nustembu iš naujo ir vis patikiu, kad gal ilgainiui gebėsime matyti plačiau“, – savo socialinio tinklo istorijose pasakojo Ieva.
Peržiūrėtas vaizdo įrašas
„Klaipėdos keleivinio transporto“ direktoriaus pavaduotojas Andrius Samuilovas „Bendraukime“ prisipažino, kad ši žinia buvo beprecedentinė. Pirmą kartą per visą įstaigos darbo laiką susidūrėme su situacija, kai nenorėta vežti silpnaregio su šunimi vedliu.
„Todėl labai detaliai ištyrėme visas faktines įvykio aplinkybes. Peržiūrėjome vaizdo įrašą, apklausėme maršrutą aptarnaujančio vežėjo UAB „Pajūrio autobusai“ vadovą ir vairuotoją, apklausėme šioje situacijoje dalyvavusius įstaigos darbuotojus bei perklausėme įstaigos darbuotojų pokalbių įrašus, patikslinome aplinkybes su keleive ir galime nustatyti faktinę įvykių eigą.
Autobusui įlaipinant keleivius Melnragėje, ši keleivė su šunimi pribėgo prie autobuso ir pasirinko į jį lipti pro galines duris. Kadangi šuo nemažas ir su keleive į autobusą įlipo nesilaikant keleivių įlaipinimo tvarkos (keleiviai Klaipėdos mieste į autobusus įlaipinami pro priekines duris), ką paprastai, bandydami išvengti vairuotojo kontrolės, daro Klaipėdos miesto keleivių vežimo taisyklių pažeidėjai, taip pat keleivė neturėjo neregio lazdelės, dalis keleivių pradėjo reikšti nepasitenkinimą dėl tokio keleivio ir gyvūno vežimo miesto autobusu.
Nesusipratimui vietos galėjo atsirasti ir dėl to, kad keleivė atvykusi iš Vilniaus, kuriame galioja kita lipimo tvarka nei Klaipėdoje ar Kaune, ir keleivė lipo kaip įpratusi savo mieste. Reaguodamas į keleivių nusiskundimus vairuotojas paprašė keleivės išlipti, keleivė atsisakė tai daryti ir sakė, kad turi negalią ir teisę važiuoti su šunimi asistentu. Tai išsiaiškinęs vairuotojas leido keleivei važiuoti.
Taigi čia mes matome veikiau nesusipratimų grandinę: keleivei trūko patirties keliauti kitame mieste, jos bendrakeleiviai sureagavo stereotipiškai ir klaidingai, vairuotojas patikėjo (laikinai, kol neišsiaiškino) tais bendrakeleiviais.
Verta pažymėti, jog autobuse buvo bent viena jautri bendrakeleivė, kuri paskambino į mūsų įstaigą. Mūsų darbuotojai patvirtinus, jog tikrai galima važiuoti su šunimi vedliu turint dokumentus, šita bendrakeleivė informaciją perdavė vairuotojui, taip patvirtindama, kad jo sprendimas leisti važiuoti keleivei su šunimi yra pagrįstas. Taigi ne visi žmonės yra abejingi kitų problemoms. Tuo pačiu atkreipėme vežėjo dėmesį, kad vairuotojas turėjo situaciją išspręsti greitai ir korektiškai. Tam būtų pasitarnavusios ir geresnės vairuotojo lietuvių kalbos žinios, ir renkantis darbuotojus į tai privalu atkreipti dėmesį. Prevencijos tikslais medžiagą apie šį incidentą nusiuntėme ir kitiems bendroje Klaipėdos viešojo transporto sistemoje dirbantiems vežėjams.
Apgailestaujame dėl streso, kurį patyrė keleivė su savo šauniąja Fėja. Klaipėda – svetingas ir draugiškas miestas visiems žmonėms, tad tikimės, jog nemalonių įspūdžių miesto kelionėse jos nepatirs“, – komentavo „Klaipėdos keleivinio transporto“ direktoriaus pavaduotojas A. Samuilovas.
