Su savimi turėjo šuniuką panašų taksą.
Pasivaikščioję upės pakrante ir pakalbėję tą kartą išsiskyrėme.
Patiko kartu praleistas laikas.
Aš gyvenau užsienyje, o ji viename mieste šiaurės Lietuvoje.
Dažnai atvažinėdavau į Lietuvą.
Inga turėjo vaiką iš pirmosios santuokos, bet leisdavome laiką kartu ir buvo smagu.
Po truputį ėmėme gyventi pas ją, bet planavome kartu važiuoti pas mane į užsienį.
Greitai gimė ir mūsų vaikas.
Ta naktis buvo nepamirštama – ir dėl nerimo, ir dėl laukimo stebuklo. Mano pirmas vaikas, kurio taip laukiau visą gyvenimą!
Man tuo metu jau buvo daugiau nei 40 metų.
Inga – nuostabi mama vaikams
Pasidžiaugus vaiku vėl teko išvažiuoti, nes norėjome greičiau kartu gyventi užsienyje.
Kol Inga augino vaiką, aš persikėliau iš sostinės į mažesnį miestelį prie jūros. Reikėjo pasirūpinti, kad šeimai nieko netrūktų. Po kelių mėnesių jau buvome kartu.
Ingos vaikas pradėjo eiti į mokyklą, o mažasis – namie prie mamos.
Kasdien važinėdavome prie jūros, kartu džiaugdavomės kiekviena diena.
Turėjau eiti dirbti ir išlaikyti šeimą, bet ir Inga norėjo nuo motinystės pailsėti, eiti į darbą, tad su sūnumi turėjau likti aš.
Bandėme, bet nepakėlėme vaiko verkimo, kai likdavo be mamos.
O aš dar ir bijojau su tokiu mažu vaiku likti, nepasitikėjau savimi. Maniau, kad mama turi likti, o man reikia eiti į darbą.
Po truputį nuotaikos ėmė keistis.
Inga jautė nuovargį nuo motinystės ir svetimos šalies.
Juk paliko savo tėvus, sesę, su kuriais buvo labai artimi, su kuriais susitikdavo kiekvieną savaitę ir visada turėdavo, ką pakalbėti.
Liko ir namelis miške, kuriame ji jausdavosi gerai, augindavo daržoves. Su kiekviena diena mačiau, kaip Inga gęsta.
Užsienis ne visiems.
Aš vietoje supratimo ir palaikymo pradėjau ją kaltinti, kol galiausiai pasakiau, kad dingtų iš čia.
Tiek buvo sugaišta laiko, stengiausi, nemačiau savo vaiko, o dar pradėjo ir finansiniai reikalai smaugti.
Vežiau visus į oro uostą. Pakeliu apsiverkiau. Man atrodo, kad verkė ir ji – dėl to, kad nepavyko, dėl to, kad buvau nesupratingas.
Likęs užsienyje bandžiau visko atsikratyti ir važiuoti pas šeimą.
Bet Lietuvoje prasidėjo nesusikalbėjimai ir vienas kito kaltinimai. Vienas kitą žeminome jau ir prie vaiko.
Susidėjau daiktus ir išėjau. Pasiūliau skirtis, nes nepavyko pagal planą.
Inga siūlė neskubėti ir eiti pagalbos.
Bet ne – mano ego didesnis, aš turėjau būti teisus. Atrodė, kad išsiskirsi – ir viskas. Dalinsimės vaiku ir tiek.
Po skyrybų bendravome, susitikinėdavome, bandydavome ir kaltinome vienas kitą.
Aš ją visaip žeminau, nes jaučiausi išduotas.
Vadindavau visaip, nes buvo pikta, kad likau be vaiko ir vienas.
Kol ją žemindavau, ji atsikirsdavo atgal.
Aš nesupratau, kad tai buvo jos gynyba, pagalbos šauksmas, kad nustočiau, kad jai skauda, bet aš nesustodavau.
Norėjau ją sužlugdyti, bet viduje vis tiek mylėjau. Tas laikotarpis man buvo sunkus, o jai – dar sunkesnis su dviem vaikais ir mano išpuoliais.
Bandydavau tada gražiai: gėlės ir panašiai.
Man vis tiek norėjosi šeimos.
Inga man padovanoji patį didžiausią stebuklą. Sūnus man buvo viskas, bet tuo pačiu metu jau nepastebėdavau Ingos.
Nepadėdavau ir nepalaikydavau.
Pavasarį nusprendė pailsėti vienas nuo kito ir jeigu rudenį viskas bus gerai – išeiti kavos.
Per tą laiką buvo pykčių, institucijų įsikišimo.
Vasarą dirbau užsienyje.
„Facebook“ man vis mesdavo kažkokį vyrą – neva turėčiau jį pažinoti. Peržiūrėjęs profilį pamačiau savo vaiką prie namelio miške pas Ingą.
Prie upės, kure jie žvejoja ir smagiai kartu leido laiką.
Pasidarė silpna, ėmė pykinti. Pasaulis sugriuvo.
Aš su savo trejų metų sūnumi dar net nebuvau spėjęs pažvejoti.
Kitos nuotraukos buvo iš kaimo pas jos tėvus. Vėl visur – mano sūnus.
Pasirodo, jie jau kelis mėnesius jau taip gyvena, o aš vis laukiau, kad galbūt laikas viską sustatytas į savo vietas.
Tik tada ir supratau, kad mes išsiskyrėme.
Tikėjausi, mylėjau ir vis laukiau, bet matyt Inga buvo pavargusi nuo mano nesąmonių. Norėjo ramybės ir jaukumo. Tą ir gavo iš kito vyro.
Toks sugniuždytas niekada nesijaučiau, žemė slydo iš po kojų.
Darbe gerdavau raminančius vaistus. Galiausiai mane išmetė iš darbo, nes tiesiog negalėdavau dirbti, apsiverkdavau.
Turbūt jau nėra vietos, kur nebūčiau verkęs.
Viskas atsisuko bumerangu.
Svetimas vyras mano vaiką mato dažniau.
Tas žeidė dar labiau.
O Inga buvo pikta ant manęs – su vaiku susitikdavau mažiau, nes blogas grafikas, o dar pykčiai, nepadėdavo mediacijos.
Bandėm ir bandėm, bet abu buvome išsekę ir labiau kenkdavome vaikui.
Dėl savo elgesio ir psichologinių problemų netekau šeimos.
Dabar ieškau pagalbos, einu į psichoterapines grupes. Užtruks. Seniai reikėjo eiti. Vis žadėdavau sau.
Noriu keistis dėl savęs ir sūnaus. Turiu būti stiprus dėl jo. Negaliu pasirodyti toks, koks dabar esu.
Jis – mano gyvenimas ir viskas dėl jo.
Dabar tik supratau, kaip jautėsi Inga. Tą jaučiu dabar aš.
Neturiu žodžių, kaip gailiuosi.
Reikėjo palaikyti, nuraminti, o ne dar daugiau gniuždyti.
Taip norėjau šeimos, o per save jos ir netekau.
Mintimis grįžtu į tuos ankstyvus rytus, kai su kava nuoširdžiai kalbėdavome lovoje.
Atleisk man, mano meile.
