Be to, Grazia rašytoja, pedagogė, viena iš populiaraus nepriklausomo knygyno „Giannino Stoppani“ įkūrėjų, IBBY valdybos narė Italijoje, ilgametė tarptautinės Bolonijos vaikų knygų mugės dalyvė, studijų centro „Accademia Drosselmeier“, rengiančio mokymus knygų pardavėjams, steigėja.
Grazia Gotti laukiama viešnia vaikų literatūros industrijos dienų „Kūrėjų sala“ renginiuose, lapkričio 13–15 dienomis vyksiančiuose Vilniuje, UNESCO literatūros mieste. Būrį vaikų literatūros entuziastų, rašytojų, dailininkų, leidėjų, agentų ir studentų po vienu stogu sukviečiantis renginys šiemet skirtas cenzūros vaikų literatūroje temai nagrinėti.
Su Grazia kalbamės apie pašėlusią paauglystę 1960–1970 metų Bolonijoje, bendruomenės svarbą kuriantiems ir apie mėgstamus pasaulinės ir Lietuvos vaikų literatūros autorius.
– Miela Grazia, kuri iš daugybės jūsų veiklų šiuo metu reikalauja daugiausia dėmesio ir teikia didžiausią malonumą?
– Man septyniasdešimt treji – puikus amžius. Neturiu giminaičių, kuriems reikia pagalbos, visi mano šeimos nariai puikiai patys savimi pasirūpina. Nebedėstau studentams ir nebedirbu knygyne, todėl visą savo laiką galiu skirti tam, kas man patinka. Sakyčiau, mano veikla paremta aktyvizmu: labai mėgstu suvesti žmones ir padėti jiems ką nors kartu sukurti – knygą, knygyną, parodą ar pranešimą. Dalijimasis patirtimi ir idėjomis man pačiai puiki galimybė viską apmąstyti. Taip pat labai mėgaujuosi rašymu, bet tai be galo intymi, individuali kūrybinė veikla, todėl jai reikia vienumos.
– Kuo jus žavi knygos, skirtos būtent jaunajai skaitytojų kartai, ir su kokiais literatūros kūriniais augote pati?
– Vaikystėje neskaičiau tiek, kiek galbūt būčiau norėjusi. Namuose net neturėjome knygų lentynos. Bet pamenu, kad mokykloje man be galo patiko mitai ir herojiniai epai. Mama labai mėgo skaityti, tačiau tam neturėjo daug laiko. Užtat paskutiniais savo gyvenimo metais stengėsi kompensuoti šį trūkumą: net tris kartus perskaitė Guy de Maupassant'o romaną „Vieno gyvenimo istorija“! Aš pati rimčiau pradėjau skaityti sulaukusi dvidešimt vienerių, praėjus maištingos paauglystės laikotarpiui, o vaikų literatūrą atradau jau studijuodama. Jos lobius man atvėrė žinomas akademikas, Bolonijos universiteto Vaikų literatūros katedros įkūrėjas profesorius Antonio Faeti. Net ir baigusi studijas, iki pat dėstytojo pensijos, lankydavau jo paskaitas.
– Papasakokite, kokia aplinka jus nuo mažens supo. Ar šeimoje, tarp artimųjų taip pat buvo menui, literatūrai neabejingų žmonių?
– Vaikystėje su šeima nesilankydavome muziejuose ar meno galerijose. Bet gimtojo kaimelio bažnyčioje yra išlikusios nuostabios iš Bolonijos kilusio tapytojo Il Guercino barokinės freskos. Iki šiol jaučiu stiprų šių paveikslų poveikį. Taip pat labai mėgau kiną, komiksus ir muziką. Vokiečių režisierius Wimas Wendersas yra sakęs, kad rokenrolas išgelbėjo jam gyvybę. O štai mano dievukas buvo šelmiškasis Elvis Presley's („Elvis the Pelvis“). Vėliau pamėgau „The Beatles“ muziką, vaizduojamąjį meną, komiksus. Bet labiausiai mane traukė kino pasaulis. Praėjusio šimtmečio septintojo ir aštuntojo dešimtmečio Bolonijoje jaunam žmogui buvo tiek daug nuostabių galimybių!
– Šiais metais esate laukiama vaikų literatūros lauko dalyviams skirtų industrijos dienų „Kūrėjų sala“ viešnia. Ieškodama išskirtinių talentų, burdama ryškiausius jauniesiems skaitytojams skirtų knygų rašytojus, dailininkus ir kitus knygų menininkus išmaišėte daugybę pasaulio šalių. Kuo jums įdomios Baltijos šalys?
– Kelionę į Vilnių buvau suplanavusi dar iki kvietimo į festivalį, nes šioje Europos dalyje dar nesu buvusi. Baltijos šalyse išleidžiama tiek nuostabių knygų, todėl knietėjo su čia gyvenančiais žmonėmis susipažinti iš arčiau, patyrinėti jūsų miestus, kraštovaizdį, maistą ir kultūrą. Tačiau apsilankyti Vilniuje bus įdomu ne tik dėl asmeninių, bet ir dėl profesinių priežasčių: esu Bolonijos vaikų knygų mugės organizatorių įpareigota ieškoti naujų, įdomių leidyklų ir talentingų kūrėjų. Tikiuosi, kad ateityje Lietuvos (ir kitų Baltijos šalių) leidėjai dar aktyviau dalyvaus mugės „Bologna Ragazzi Awards“ apdovanojimuose.
– Kitąmet, 2025-aisiais, festivalis „Vaikų knygų sala“ bendradarbiaus su Italija, kur lietuvių kūrėjai bus pristatyti platesnei auditorijai. Ką tikitės atrasti būtent Lietuvoje? Galbūt jau atradote mėgstamus mūsų šalies autorius?
– Kai kuriuos jūsų šalies knygų kūrėjus jau pažįstu. Prieš kiek laiko mano draugo Davide'o Brolli leidykla „Comma 22“ Italijos skaitytojus supažindino su Kęstučio Kasparavičiaus knygomis „Dingęs paveikslas“ ir „Sodininkas Florencijus“. Taip pat prisidėjau atrenkant plakatus tarptautinės organizacijos IBBY vykdomai skaitymo skatinimo programai „Prisijunk prie revoliucijos!“. Šiemet vykusioje plakatų parodoje buvo ir atstovės iš Lietuvos darbas. Tikiu, kad Lietuvoje manęs laukia ir daugiau atradimų.
– Dėl ilgalaikio bendradarbiavimo su Bolonijos knygų muge, nepailstamo akiračio plėtimo ir daugiametės patirties, sukauptos dirbant vaikų literatūros lauke, jūs puikiai išmanote pasaulinę vaikų knygų leidybą. Grazia, kokiomis savybėmis, jūsų nuomone, turėtų pasižymėti pačios pirmosios knygos vaikams, kad padėtų ugdyti jų meilę literatūrai?
Įdomu tai, kad mažųjų skaitytojų skonis dažnai labai skiriasi nuo suaugusiųjų. Bet man atrodo, kad neturėtume nuvertinti vaikų literatūros klasikos – iš jos galima tiek daug pasisemti. Mokiniams klasėje garsiai skaitydami apie Pinokį ar Mikę Pūkuotuką parodysime, kokių nuostabių knygų būna. Viskas priklauso nuo to, ką turite savo lentynose. Daug puikių knygų išleista per pastaruosius tris dešimtmečius, o štai prancūzų serija apie drambliuką Babarą 2030-aisiais švęs savo šimto metų sukaktį. Manau, kad ši knyga yra tikras vaikų literatūros šedevras. Taip ją apibūdino ir amerikiečių rašytojas Maurice'as Sendakas, kai Babarui suėjo penkiasdešimt.
Šiandien knygų rinka pasižymi didžiule konkurencija. Jų kasmet pasirodo be galo daug, o patys leidėjai labiausiai orientuojasi į rinkodarą. Bet gera knyga vaikams prasideda nuo idėjos, nuo apsisprendimo gražia kalba ir nuostabiomis iliustracijomis skaitytojui perduoti ką nors svarbaus ir vertinga. Visa tai rasime pasakose, nuotykių romanuose, detektyvuose, komiksuose, poezijoje, negrožinėse knygose... Jeigu kalbėtume apie poeziją, čia svarbiausia kalba, o negrožinės literatūros atveju privalu puikiai išmanyti savo dalyką. Turime stengtis tiek žinias, tiek kalbą vaikams pateikti patrauklia ir įdomia forma.
– Esate ne tik skaitytoja, bet ir knygų autorė. 2013 m. pasirodė pirmoji jūsų knyga „A Scuola con i libri“, kurioje aprašėte savo dešimties metų pradinių klasių mokytojos patirtį. Pedagogo profesija reikalauja ypatingo atsidavimo ir kantrybės. Kas jus labiausiai motyvuodavo likti mokykloje?
– Tiesą pasakius, darbo mokykloje sąmoningai nesirinkau, tiesiog pasitaikė tokia galimybė. Pedagoge tapau baigusi mokyklą, o tuo metu regione buvo įgyvendinama nauja pažangi darželių tinklo kūrimo politika. Taigi būdama dar visai jaunutė jau galėjau užsidirbti, išsinuomoti butą, įsigyti mašiną ir net susitaupyti pinigų atostogoms. Dabartiniam jaunimui visa tai beveik nepasiekiama. Vėliau nusprendžiau studijuoti universitete, pasirinkau dvi amžiaus grupes: nuo gimimo iki trejų metų ir 6–10 metų laikotarpį. Maždaug tuo pat metu Bolonijoje įsteigiau vaikų knygyną. Mokykloje praleidau dešimt nuostabių, tvirtus pagrindus suteikusių metų.
– Italijoje ir kitose šalyse skaitote pranešimus apie literatūrą, poeziją vaikams ir jaunimui. Neseniai pradėjote naują projektą – organizuojate Jaunimo poezijos festivalį. Kuo šiuolaikinė jaunoji karta jums atrodo išskirtinė?
– Mano trisdešimt vienerių sūnus prieš gerą dešimtmetį pakomentavo: „Mama, juk šiandien jauni žmonės pasižymi ypatybėmis, kurios ir tau labai svarbios: jiems daug kas rūpi, jie supranta žinių svarbą.“ Ir jis buvo teisus. Jaunų žmonių draugijoje jaučiuosi puikiai, mano padėjėjai Marinai yra dvidešimt šešeri, nors gal ji jau irgi sensta? (šypsosi)...
– Jūsų energinga asmenybė, atrodo, neatsiejama nuo noro telkti, vienyti, vienon vieton burti talentingus žmones. Ar tikite, kad bendruomenė – esminis elementas kuriantiems?
– Tikiu, kad bendruomenės vaidmuo ateityje bus dar svarbesnis. Bet kurioje srityje labai praverčia žmonės, gebantys pamatyti kitų stiprybes ir privalumus. Taip, be abejonės, yra pavienių talentų rašyti, piešti ar kurti formules. Tačiau dirbdami drauge su kitais pasieksime dar geresnių rezultatų. Kartu žmonės gali tiek daug!
Interviu parengė Lina Simutytė. Iš anglų k. vertė Audronė Kvietkutė.
