Pradėsiu nuo to, kad su vyru išsiskyrėme jo iniciatyva, jis išėjo pas kitą moterį, su ja nesusituokė, vaikų neturėjo.
Kaip jiems sekėsi gyventi visus tuos 20 metų, žinojau labai minimaliai. Nebent ką nugirsdavau per vaikus. Per juos sužinojau ir vieną mane pritrenkusią žinią – kad mano buvęs vyras su savo moterimi išsiskyrė. Nebeturi, kur gyventi (prieš 20 metų po mūsų skyrybų išėjo gyventi pas ją, man su vaikais paliko namus). Todėl nori sugrįžti į savo buvusius namus, nugyventi čia likusį jam duotą laiką. Sako, kad teoriškai dalis namo, kurį statė ir įrenginėjo savo rankomis, vis dar turėtų priklausyti ir jam.
Na, aišku, į namą jis tikrai dabar pretenduoti nebegali, nes kas po skyrybų buvo padalinta, tas jau padalinta. Bet, kita vertus, mane šiek tiek griaužia sąžinė, nes žinau, kad dabar žmogus nebeturi, kur gyventi, pas ką eiti.
Taip, žinau, sakysite, reikėjo galvoti, kai pas kitą į lovą bėgo, mane vieną su vaikais paliko. Bet jis paliko ir namą, nieko po skyrybų nepasiėmė, su viena terbele išėjo. Vaikams visus tuos metus padėjo, rūpinosi ir jais, ir mūsų anūkėliais.
Jei pagal įstatymo raidę, tai namas tik mano ir mūsų vaikų. Bet praktiškai tai pusė to namo priklauso jam, nes jis jį statė, įrenginėjo. Dabar jis, paliktas, pasenęs, nori ramaus savo kampelio.
Viena mano pusė nori spjauti į jo norus ir situaciją, tačiau kita pusė priešinasi, nori pasielgti kažkaip žmogiškai, nepalikti jo likimo valiai. Benamio buvusio vyro nesinorėtų matyti ir dėl vaikų, anūkų – jiems būtų nepakeliamai sunku. Jo šeimos namai, kuriuose užaugo, atitekę jo broliui ir jo šeimai. Ten didelė šeima, vietos ir taip nedaug, tad buvęs vyras ten nėra laukiamas.
Sunku patikėti, kad taip gyvenime būna. Bet, pasirodo, būna. Kaip dabar pasielgti?
