Mes su kaimynais jau 10 metų bandome sutvarkyti laiptinę, ir, deja, visiškai nesėkmingai.
Gyvename sename blokiniame aptriušusiame name ir tikrai, kad tai daug pasako apie čia gyvenančius žmones. Mūsų kaimynai jau daugelį metų „sugyvena“ kaip katės su šunimis.
Jei prasilenkdami pasisveikina, tai gal kartą metuose. Tačiau dažniausiai tarpusavyje nesikalba, o jei ir kalbasi, tai kalba tai pavadinti sunku. Pykstasi, riejasi, ginčijasi, kaltina vieni kitus visokiais būtais ir nebūtais dalykais.
Tai kažkas kažkam padangą esą pradūrė, tai kažkas kažką „nuodija“ statydamas automobilį po langais, tai kažkas kažkieno gėlės vazonėlį pavogė, tai kažkas triukšmauja ir kažkieno šuo miegoti neduoda. Ir taip toliau ir panašiai.
O jei kuri kaimynė sugalvoja, kad reikia laiptinėje kažką remontuoti, tada prasideda tikras baisumas. Nes vieni nori renovacijos, kitiems apskritai nieko tvarkyti nereikia, jiems ir neapšviestos laiptinės tinka, nieko nenori remontuoti ir net lempučių keisti.
Žodžiu, toks gyvenimas vargina. Jautiesi tarsi gyvačių lizde. Taip, suprantama, kad vieni gyvena vargingiau, kiti labiau pasiturinčiai. Vieni nori gražesnės aplinkos, kiti neturi, už ką tokią kurti.
Nuolat pilamos pamazgos tiek žodžiais, tiek pro langus žmonėms ant galvų išties sekina. Atrodo, nors imk ir kelkis į kitą vietą. Bet namo įsigyti neišgalim. O kitoje vietoje ar kas garantuos, kad dar ant baisesnių neužtaikysi?
Tačiau gyvenant tokioje nedarnoje atrodo, kad ir būt baisiau negali. Išties, varo į neviltį tokia atmosfera. Namai turi būti tavo tvirtovė, tavo saugi vieta. O čia ir žiūrėk, kad už kampo koks kaimynas tau ant mašinos maišelio su išmatomis neužmestų, ar kokio dviračio rato padangos nenuleistų. Ir, rodosi, nieko žmonėms nepadarei. Tiesiog iš pavydo, kad gyventi nori geriau, švariau, tvarkingiau.
