Nes nepaisant vos prieš keletą dienų šio profesinio luomo atstovams ištartų aukštų politinių proginių panegirikų, man asmeniškai šis darbas atrodo tarsi savotiškas cirko ponio darbas. Nes jei tik mirktelsi akimirką – jei tik leisi, tai kiekvienas ims ant tavęs joti, tarsi ant to jau mano minėtojo kanopinio ilgaausio.
O jei dar kartais tu dirbi šį darbą kokioje nors valstybinėje institucijoje, tai apskritai teks susitaikyti ir su tuo, jog bet kokia tavo profesinė veikla ar žodžio laisvė yra ir bus suvaržyta tarsi nuobodžios, net pačiai sau ir savo kūno linijomis amžinai nesižavinčios, influencerės apatinis trikotažas.
Kalbant apie mane, tai aš čia tikrai nemėginu išsiverkti ant skaitytojo peties, nes mano principą be garbės nepakelti ir be kovos nenuleisti, žino visi, kas tik supa mane.
Be to, Dievas mato, profesinėje veikloje aš niekuomet nemėgau pūsti su visais ir į vieną dūdą, žmonių elgsenos niuansus ar ydas, tarsi kažkokias tai dėžutes, dėlioti į schemas ir taip mėginti paaiškinti jų bėdas.
Aišku, būtų galima dar ir pasmalsauti, ar kada nors socialinėje terpėje vyraujantis formalus ir atšiaurus požiūris į paslaugų gavėją išnyks? Nors šis klausimas ir neretorinis, bet, spėju, jog atsakymo į jį dar gali tekti laukti tarsi pakelės Rūpintojėliui ne vieną dešimtmetį.
Tad tiek ir būtų apie tą tamsiąją šio darbo pusę, o dabar jau apie tą šviesiąją, nes, matyt, jog ir ne be reikalo socialinio darbo simbolis esti šviesi ir ryški saulėgrąža.
Ir aš šios gėlės pavadinimą suprantu tiesmukai ir priimu tarsi įpareigojimą kažkam į gyvenimą sugrąžinti saulę – šviesą ir viltį ir tas mane visų labiausiai ir motyvuoja šiame darbe, nes kai prikeli asmenį, ar net visą šeimą iš gyvenimo pelenų, kai duodi suprasti, jog tam žmogui kiekviena diena priklauso, tai ir regi tą socialinio darbo kuriamą pridėtinę vertę ir tuo pačiu nori žengti vis pirmyn ir tik pirmyn...
