Po ilgų teismų avarijos kaltininkas buvo įpareigotas atlyginti mano mamai, dėdei ir man neturtinę žalą ir teisinio atstovavimo išlaidas, iš viso – 28 tūkst. eurų. Liūdna, kad mama žalos atlyginimo taip ir nesulaukė – šį pavasarį mirė nuo sunkios ligos. Kartu su paveldėtu palikimu man perėjo ir mamai priklausiusios neturtinės žalos dalis.
Prieš kurį laiką sužinojau, kad visos sumos išmokėjimo mums, nukentėjusiems, gali tekti laukti dar apie 50 metų. Vis dar sunku patikėti, kad ir taip jau menkos pinigų sumos, kurias gaudavome kas mėnesį, yra sumažintos daugiau nei dvigubai ir kad tai daroma pagal Lietuvos valstybės įstatymus.
Taip nutiko, kai Seimas priėmė Užimtumo įstatymo pataisas ir nustatė naują tvarką: jei uždirbi ne daugiau kaip minimalią algą, tai kiek ir kam bebūsi skolingas, vis tiek mokėsi nuo jos tik 10 procentų.
Dar teismo proceso metu, apeliuodamas į nelaimės kaltininko sąžinę ir nenorėdamas žlugdyti jauno žmogaus gyvenimo, atsisakiau dalies savo civilinio ieškinio. Dabar suprantu, kad mano geranorišką žingsnį tas vyrukas priėmė kaip silpnumą.
Vėliau dar kartą bandžiau belstis į jo sąžinę ir siūliau pradėti mokėti normaliai, po kelis šimtus eurų per mėnesį, kad prievolė būtų įvykdyta per kokius penkerius metus. Nesulaukiau jokios reakcijos. Jis piktavališkai slepia pajamas, visais būdais vengia atsiskaityti. Suprantu, kad sąžinės jausmas šio žmogaus galvoje išjungtas. Nežinau ir negaliu patikrinti, kiek jis tiksliai uždirba ir kokios jo pajamos.
Užtat puikiai žinau, kokias aš gaunu pinigų sumas. „Sodra“ iš kaltininko pajamų iki šių metų liepos mėnesio man pervesdavo po nepilnus 96 eurus. Nuo liepos – jau mažiau nei po 32 eurus.
Tas vyras dirba autoserviso direktoriumi. Tai autoservisas kas mėnesį man perveda dar apie dešimt eurų. Vadinasi, tik tiek galima išskaičiuoti iš varganos direktoriaus algos?
Visa tai man niekaip nedera nei su sąžiningumo, nei su protingumo principais, kurie civilinėje teisėje turėtų galioti. Juk teismų sprendimų vykdymas turi būti realus. Skolų atidavimas turi būti tikras, juk skola – ne žaizda, neužgis.
Mano tėvą pražudęs jaunuolis buvo nuteistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas dvejiems metams atidėtas. Teismas pripažino esant pakankamam pagrindui manyti, kad teisiamajam skiriamos bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
Bet nejaugi Lietuvos valstybėje, kuri leidžia nusikaltėliams nemokėti skolų ir dar pati mažina iš tokių žmonių pajamų išskaičiuojamas sumas, atsiranda pagrindas manyti, kad ir žalos atlyginimo tikslai gali būti pasiekti grąžinant tik menką dalį priteistų sumų?
Jeigu, keičiant Lietuvos įstatymus, buvo žiūrima į skolininkų padėtį, tai turėjo būti atsižvelgta ir į kreditorių situaciją. Deja, apima jausmas, kad šį kartą valstybė mus užmiršo. Tik gal šitokias klaidas įmanoma ištaisyti, net jei jos ir įstatymuose įtvirtintos?
Todėl ir noriu apie save priminti šiuo viešu laišku. Ne tik aš, bet ir visi kiti, nukentėjusieji nuo nelaimes sukėlusių žmonių, turime teisę sulaukti teismo pripažintos žalos atlyginimo dar šiame gyvenime, o ne po mirties.
