„O kam rodyti tai, kas negražu?“ – nesuprasdavo ji. Bet aš su ja nesutinku. Nes tada juk išsikreipia viso pasaulio vaizdas, kuriame nebelieka liūdnų, sunkių, nepatrauklių dalykų.
Be to, su negatyviais ir nepakeliamais dalykais susidūrusiam žmogui tokiame nudailintame rožiniame pasaulyje gali būti išgyventi dar sunkiau.
Todėl klausytis itin atvirų žmonių pokalbių ir nuoširdžių išpažinčių, kurios parodo ir tą „nefotogenišką“ gyvenimo pusę, yra taip pat sveika ir būtina, kai ir lankyti terapiją.
Daug metų žaviuosi Džordana Butkute ir dar labiau ją pamilau po atviro interviu laidai „JOKIŲ FILTRŲ su Saugirdu Vaitulioniu“. Tokių nuoširdžių ir tikrų žmonių pramogų pasaulyje dabar jau retai sutiksi.
Ir jos atvirumas pokalbyje išties stebino. Ypač, kai Džordana taip atvirai pasakojo apie savo alkoholizmą, gydymą nuo stiprios priklausomybės pasirinkus Minesotos programą, užplūdusius jausmus ligoninėje ir išėjus iš jos.
Todėl esu labai dėkinga Džordanai, kad ji nebijo apie tai kalbėti, nebijo pasirodyti tokia, kokia yra – tikra, – be jokių filtrų, kaip tos laidos pavadinimas ir skelbia.
Tiesą sakant, jos pasakojimas, kaip ji iš degalinės nusipirktą brendžio butelį ištuštindavo dar lifte, nespėjusi užkilti iki namų, arba kaip nuo mylimojo slėpdavo alkoholį vonioje už kosmetikos buteliukų, atvėrė man akis.
Jau kurį laiką panašius ženklus pastebėjau savo šeimoje. Tačiau tos vis lendančios raudonos vėliavos nenorėjau matyti ir pripažinti, kad mano mylimas žmogus turi rimtų problemų. Ypač sunku suvokti, kad į alkoholizmo liūną gali įklimpti ne vyras, bet moteris. Ne žvaigždė, galbūt netgi nekalta mokytoja...
Tokius dalykus pasakyti gali ne kiekvienas. Ne tik sau, savo šeimai, bet ir visai Lietuvai, visiems savo gerbėjams ir „heiteriam“.Tai yra labai drąsu. Tai gali tik labai labai stiprus žmogus. Turbūt tik turintys priklausomybių žmonės gali iš tiesų suprasti, kiek valios reikia pripažinti, priimti, pereiti tą kelią.
Be galo žaviuosi Džordana, klausausi jos dainų jau daug dešimtmečių. Žavi jos balsas, stiprybė, jau minėtas nuoširdumas. Na, ir, žinoma, tas optimizmas, pozityvumas ir gebėjimas į viską žvelgti su šypsena.
Na, kad ir šiame interviu buvo toks smagus momentas. Nebuvau girdėjusi tos istorijos, kad Džordana jau beveik 15 metų šaldytuve laiko iš nepavykusios žagarėlių tešlos mylimajam nulipdytą ežiuką. Smulkmena, bet tikrai žavinga. Iš tiesų, iš tokių mielų smulkmenų ir susideda laimė. Reikia tik ją pamatyti.
Dėkoju, kad Džordana dalinasi apie savo spalvingą gyvenimą. Tikiuosi, į tuos nuoširdžius prisipažinimus, išgyvenimus įsiklausys daug šiuo metu paklydusių ir neramių širdžių.
