Na, viskas įprasta, viskas žinoma – mašina iš namų, lėktuvu iš oro uosto, autobusu iki viešbučio „Duja Bodrum“, doleris vienam, doleris kitam, „elektro vežimėlis“, paslaugus važnyčiotojas, pavingiavęs siaurais takeliais paleidžia prie namelio. Metam krepšius ir, net neapsidairę, nes vėlai atvykome, pasineriame į atostogų linksmybes.
Kai išėjome iš namelio, dar buvo truputį šviesu, bet tuoj sutemo, tai neturėjome progos apsižvalgyti, iš kur ir į kur nuėjome. Sutikti lenkai pasakė: „Cely čas prosto“. Tai mes prosto ir nuvarėme. Oi, smagus buvo pirmas vakaras. Gyva muzika, šokiai ir t.t. Prieš vidurnaktį linksmuolis vokietis suriko: „Das ist fantastiš“ ir, nesulaukęs paskutinio šokio, krito ant gulto prie baseino. Mes atlaikėme viską, po visko pasukome į namelį ir patyrėme tai, ko niekada gyvenime nebuvome patyrę.
Visi žinote, ypač suaugę piliečiai, kaip nemalonu ir baisu, kai nelaiku ir ne vietoje užsinori ant puoduko, bet dar baisiau, kai beieškodamas savo namelio su „auksiniu puoduku“ – pasiklysti. Nesu iš tų, kuriuos lengva paklaidinti, bet šį kartą pats pasiklydau ir žmoną paklaidinau. Ir, kas liūdniausia, gatvelės tuščios, nėra ko paklausti.
Ant viešbučio kortelės tik kambario numeris, o čia gatvelės, namų numeriai. Namelių daug, visi panašūs – kuris mūsų? Kai kelis kartus atvedžiau prie to paties neteisingo žiedo, žmonai pasiūliau lūpų dažais ant sienų dėti kryžiukus.
„Tu, ką! Ar žinai, kiek jie kainuoja?“ – pasipiktino brangioji.
Geriau būčiau to nesakęs. Sužinojau, kiek kainuoja ir supratau, kad geriau iki ryto miegoti po palme nei su lūpų dažais dėti kryžiukus ant sienos.
Jūs nepatikėsite, bet besiblaškydamas siauromis gatvelėmis prisiminiau seną filmą „Briliantinė ranka“. Ten pasiklydę filmo herojai taip pat blaškėsi siaurose gatvelėse. Žinokite, gerbiamieji, aš jau kiekvieną akimirką laukiau, kad iš už kampo iššoks panelė ir pasakys: „Einam daryti ai liuly“, ar galingas barzdočius paprašys užrūkyti. Bet mums pasisekė. Dar truputį paklaidžiojus žmona rado mūsų gatvę, namą, bet čia dar ne viskas. Paskutinė vinis, prikalusi prie lovos, buvo...
Nusimaudęs duše pastebėjau, kad nėra rankšluosčio. Apžiūrėjome visur – spintą, spinteles, net pakėliau čiužinį, bet rankšluosčių nebuvo. Kažkokia nesąmonė. Net pačiame prasčiausiame viešbutyje būna nors vienas rankšluostis visam kambariui.
Na, nieko, žmonės mes neišlepę. Aš nusišluosčiau dekoratyvine lovatiese, žmona kažkuo iš savo atsivežto garderobo.
O toliau – dar linksmiau. Vietoje antklodės – tik plonas, šiurkštus, neįvilktas lovos užtiesalas. Suprantu, Turkijoje šilta, galima miegoti neužsiklojus, bet – netvarka. Neskambinome, netriukšmavome, permiegojome, ryte registratūroje pasakėme, ko trūksta. Dėl rankšluosčių – viskas aišku, pamiršo, o atsakymas dėl antklodės truputį nustebino. Pasakė, kad visi miega tokiomis apsikloję. Taip, vasaros metu tokios užtenka, bet norėtųsi, kad šiurkšti antklodė būtų įvilkta.
Po pusryčių radome viską sutvarkyta. Normali, įvilkta antklodė dviem žmonėms ir rankšluosčiai. Turiu pasakyti, kad pati lova tikrai gera. Dvigulė, vientisa plati (2 m) ir čiužinys puikus. Buitį susitvarkėme ir pradėjome ilsėtis.
Viskas kaip ir daugelyje 5 žvaigždučių viešbučių. Aplinka, gamta graži, jūra šilta, švari ir labai sūri – nepaskęsi. Gali gulėti ant jūros paviršiaus nejudėdamas. Paplūdimys, gultai, skėčiai, smulkus žvyriukas , bet brendant į vandenį reikia batelių – dugnas akmenuotas. Yra krantinė, prie kurios gilu, tai galima maudytis nesiekiant akmeninio dugno. Taigi, viskas gerai. Maudykis, deginkis, prie baro gurkšnok ir valgyk.
Pasiėmėme ekskursiją į Bodrumą. Dviem – 145 eurų. Miestas – standartinis turkiškas. Pilis, pilies muziejus, amfiteatras, vėjo malūnų kalnas, senamiestis siauromis gatvelėmis ir begalė prekybos taškų, kavinukių. Gidas buvo geras, tai papasakojo daug įdomybių.
Ekskursijos programoje buvo numatyta laisvo laiko valandėlė, bet dėl poros turistų kaltės tos valandėlės neliko, tai nusprendėme kitą dieną atvažiuoti ir pasivaikščioti be laiko limito. Važiavome keturiese taksi automobiliu. Atstumas – apie 20 kilometrų, į vieną pusę kainavo 15 eurų, atgal 18 eurų.
Užėjome į kavinę. 4 (40 gr) viskio „Read Leabel“, 4 turkiškos kavos, 3 indeliai (0.33 l) „cola“ ir viskas kainavo 83 eurus – jaučiu, kad Palangoje pigiau. Viskio kaina Bodrumo kavinėje ant jūros kranto (40 gr) – 12 eurų. Nežinau, tai brangu, pigu, bet juk atostogos būna ne taip dažnai.
Na, viskas suprantama, viskas normos ribose, bet paskutinis kambarių tvarkytojų „šposas“ išmušė mane iš vėžių. Niekaip nesuvokiau ir nesuvoksiu esmės to juokelio, ar kiaulystės.
Likus dviem naktims mūsų kambarėlyje pakeitė antklodę. Buvo gera, nestora, įvilkta, plati, skirta dviem žmonėms, o vakare parėję radome kitą. Siaurą ir ilgą. Jei apsikloji dviese – plikos lieka kojos arba krūtinė. Jei pasuki, tai ji ilga ir tik vienam žmogui. Na, niekaip nesuprantu prasmės to pakeitimo.
Žmonai atidaviau normalią, pats miegojau apsiklojęs neapvilktu užtiesalu. Niekam nieko nesakėme, tik iš anklodės ant lovos padarėme klaustuką – gal susipras. Deja, lovą gražiai paklojo, viską sutvarkė, bet tą „siaurikę“ paliko.
Ai, paskutinė naktis, išmiegojome ir niekam nesiskundėme. Beje, kita pora kitame namelyje taip pat turėjo tik tą šiurkštų užtiesalą ir, tik paprašius, papildomai trečią naktį jį apvilko.
Nepaisant tų kelių nesklandumų, atostogos buvo geros, pailsėjau, nes metai buvo sunkoki. O, kita vertus, gerbiami vyrai, nesvarbu, kokios atostogos, geros, blogos, linksmos, liūdnos, bet atostogaujant Turkijoje, kur viskas įskaičiuota, mes turime vieną labai mielą privalumą – galime ramia sąžine kas vakarą drąsiai pasakyti savo brangiausiajai, draugei, meilužei: „Brangioji, eime į barą, aš tave pavaišinu.“ :)
