Lietuvė papasakojo, kaip atrodo nauji mokslo metai vienoje iš JAV gimnazijų: vaikams buvo netikėta

Didelėje šalyje, kur net 3 laiko juostos ir 333 milijonai gyventojų, neįmanoma, o gal ir nebūtina viską daryti kartu, vienu metu. Amerika – marga, kaip tas genelis.

Mokyklas apjungiantys švietimo skyriai patys nusistato mokslo metų tvarkaraštį, laikantis tos valstijos taisyklių: kiek per metus bus darbo dienų, kiek iš jų lankys mokiniai ir kurios bus skirtos tik mokytojų darbo gerinimui, taip pat kelintą valandą prasidės ir pasibaigs pamokos bei visa kita.

Anot statistikos, Čikagos centro švietimo skyriui priklauso 329 836 mokiniai, nuo nulinės iki 12-os klasės. Gimnazija, kurioje dirbu, jau eilę metų priklauso kitam švietimo skyriui, kuris apjungia iš viso 5 vien tik gimnazijas, ir kuriose mokosi 12 362 gimnazistai.

Vasarą, kol mokytojai dar atostogauja, gimnazijos vadovai kruopščiai ruošiasi naujų mokslo metų pradžiai. Per mokslo metus lietuviškai vadinami direkciniai posėdžiai vyksta kiekvieną mielą savaitę, visados tuo pačiu laiku ir, aišku, apmokamo darbo metu. Kiek per savaitę susikaupia svarbių reikalų, imasi jų spręsti, taip pat kuria planų į ateitį, kurių po to būtinai laikosi.

Vasaros mėnesiais gimnazijos vadovai tiesiog sėdasi kartu, suka galvas ir šnekasi, ką naujo sugalvojus mokinių labui jau pačią pirmą dieną, sugrįžus po vasaros atostogų. Kokios pasitarimų temos? Viena būtina – konkretūs veiksmai sukuriant ir palaikant teigiamą mokyklos atmosferą.

Lengva pasakyti, aišku, bet sunku padaryti. Užtat gimnazijos direktorius ir keletas pavaduotojų deda visas įmanomas pastangas nuolat siekiant šito tikslo. Be to, mokykloje kiekvienas yra kam nors atskaitingas. Mokslo metų pabaigoje vyksta direktoriaus, pavaduotojų, mokytojų – kiekvieno darbo įvertinimas. Mokyklos vadovai pateikia mokinių apklausų rezultatus ir tikslių duomenų apie įvairius gimnazijos parametrus, iš kurių vienas – ar vaikams mokykloje tiesiog žmogiškai gera.

Amerikiečiai – labai praktiški žmonės. Galbūt ir materialistai, bet mokyklose ypač reikia nors mažų, bet konkrečių darbų, kurie, bendraujant su paaugliais galiausiai pasirodo veiksmingi. Ne tai, kad amerikiečiai žino iš anksto, kas pagerins padėtį, bet duoda tol, kol pramuša. Ir taip be galo, ir be sustojimo.

Pernai pirmą mokslo metų dieną mūsų gimnazijoje visi beveik 2600 mokinių per antrąją pamoką klasėse sukūrė po mažytį, bet prasmingą darbelį. Mokytojams visi reikmenys buvo pristatyti iš anksto, viskas atnešta, kaip ant lėkštutės, ir dar tekstas, kaip mokiniams pristatyti bei paaiškinti apie darbelį.

Ant juostomis sukarpyto storo, spalvoto popieriaus mokinių paprašė užrašyti, ką kiekvienam iš jų reiškia gimnazijos šūkis: Stiprybė, drąsa ir ryžtas! Mokyklos emblemoje pavaizduotas vikingas. Tikėkit netikėję, bet mano klasės 14-mečiai tyliai ir atsidėję parašė, ką čia pat sumąstė, o kai kurie dar ir papuošė, pamargino.

Klasių mokytojai, surenkant juostas, būtinai turėjo dar perskaityti, ar užrašytos mintys tiks mokykloje. Po to segtuvu susegė, kad susidarytų apskritimo forma, tokia popierinė grandis, rinkė, kitaip tariant.

Popierinius žiedus sujungė į girliandą, į eibę ilgų ilgiausių, spalvotų girliandų. Vėliau mokyklos vadovai su sekretorėmis jas sukabino koridoriuose, ant lubų, ir taip jos puošė patalpas iki pat mokslo metų pabaigos.

Kodėl darbelius kabinėjo mokyklos vadovai, o ne mokytojai arba patys mokiniai? Ogi todėl, kad mokytojų darbas – mokyti, perteikti žinias mokiniams, o pastarųjų pareiga ir privilegija – mokytis. Tądien, po užsiėmimo, mokiniams toliau vyko pamokos.

Tuo tarpu 3 gimnazijos direktoriaus pavaduotojai yra atsakingi už gimnazistų elgesį bei drausmę. Kiekvienam iš jų tenka trečdalis viso 2600 gimnazistų skaičiaus. Fantastika, šiaip jau, bet iki tokių pareigų – ilgas ir sudėtingas pasiruošimo kelias, taip pat didelė konkurencija, norint, kad priimtų.

Direktoriaus pavaduotojų darbas – be galo reikalingas, nes mokytojams tereikia nusiųsti elektroninį laiškutį, kad pajudėtų ledai. Tada mokinius po vieną išsikviečia pokalbiui, jiems sugalvoja visokių paskatinimo formų, kad tik toliau gerai elgtųsi.

Aišku, į tuos pašnekesius visados įjungiami tėvai. Jiems paskambina, ir vėl vyksta ilgi pokalbiai. Niekas nesitiki staigių, gerų permainų, bet bent jau pradeda kreipti gera linkme ir taip tol, kol bus efektas.

Todėl būtent gimnazijos vadovų iniciatyva ir sugalvojami visokie visus mokinius vienijantys, prasmingi užsiėmimai. Nuo pat pirmos mokslo metų dienos į tuščią dirvą sodina gėles nelaukiant, kol pradės savaime dygti piktžolės.

Gimnazistų ir mokytojų rankomis priraitytų popierinių grandinėlių prasmė – simbolinė, reiškia stiprybę, o jų nareliai – kiekvieną mokinį. Vieno pritrūkus, grandinė sutrūktų. Naivu būtų tikėtis, kad kiekvieną mokinį šitai tikrai palies ir ilgiau užsiliks mintyse.

Bet jeigu užkabins bent vieną, įdėtos didžiulės pastangos nebus veltui. Iš tikrųjų, gi, pavyksta pritraukti tikrai daugiau, negu vieną kitą mokinį.

Šiais metais pirmą mokslo metų dieną mokytojos gimnazistams išdalino po spalvoto kartono stačiakampį ir paprašė užrašyti, koks kiekvieno išskirtinis asmenybės bruožas arba, kas dar gyvenime kiekvienam iš jų svarbu, šalia mokyklos lankymo.

Mokinių atsakymų buvo įvairių: patinka rūpintis kitais, mėgstu sportuoti, kasdien groju pianinu, moku kelias kalbas ir kita. Taip užrašytas korteles mokytojai surinko, ir mokyklos vadovai su sekretorėmis visas jas prisegė mažyčiais skalbinių segtukais, kuo gražiausiai sukabindami ant virvelių pačiose matomiausiose ir pagarbiausiose patalpų vietose. Kadangi gimnazijos simbolinės spalvos yra žalia ir geltona, pernai girliandos ir šiemet kortelės buvo šių spalvų.

Antrą šių mokslo metų dieną, irgi per antrąją pamoką, visi apie 200 gimnazijos mokytojų klasėse su mokiniais peržiūrėjo mokyklos vadovų įrašytą vaizdo medžiagą apie saugumo taisykles viesulo atveju.

Ilinojaus valstija driekiasi išilgai Mičigano ežero, o kitoje, vakarų pusėje – bekraštės lygumos, vadinamosios prerijos. Vėjai kartais tokie smarkūs, kad miesto centre siūbuoja dangoraižiai. Čia nieko keisto, nes jie taip pastatyti, kad atlaikytų. Tad viesulai arba, įmantriai kalbant, tornadai, Čikagoje ir jos beribiuose priemiesčiuose – ne naujiena. Žmonės nesistebi, jeigu kartais vėjai nuverčia medžių ant elektros laidų, ir dėl to namie dingsta elektra.

Mokyklose, gi, svarbiausia gelbėjimosi taisyklė – kad mokiniai nedelsiant pasitrauktų nuo langų, spintų ir kur nors susigūžę kamputyje sukryžiuotomis rankomis užsidengtų pakaušį. Mokytojai gimnazistams nuolatos primena patį svarbiausią dalyką – kad jie mokykloje visados jaustųsi saugiai, visomis prasmėmis.

Beje, su saugumo ekstremaliomis sąlygomis taisyklėmis mokinius privaloma supažindinti įstatymo tvarka, ne nori-nenori. Priešgaisrinės apsaugos pratybos vyko pačią pirmą mokslo metų savaitę ir dar kartos žiemą, pavasarį. Tikslaus pratybų laiko niekados nepaskelbia iš anksto, kad iš jų būtų naudos tikro pavojaus atveju. Priešgaisrines pratybas užbaigia į gimnazijos kiemą įvažiavę tikri gaisrininkai. Taip mokykla atsiskaito už pratybų veiklą vietos savivaldybei.

Dar vieną pirmos mokslų savaitės dieną, vėl per tą pačią, antrąją pamoką, mokyklos vadovų sukurtos vaizdo medžiagos pagalba mokiniai buvo supažindinti su svarbiausiomis mokyklos taisyklėmis. Kad reikia punktualiai ateiti į visas pamokas, ir kokios bus pasekmės, jeigu pavėluos, kad į mokyklą nesinešiotų jokių su pamokomis nesusijusių daiktų, kad kiekvienoje klasėje yra ant lentos pakabintas raudonas, laminuotas lapas su užrašu „Jokių telefonų!“, ir kad kitoje pusėje, žaliame fone parašyta „Telefonus – leidžiama“.

Kiekvienas mokytojas nusprendžia, kada ir ar apskritai klasėje mokiniams bus galima įsijungti telefonus. Devintokai klausėsi lyg išsižioję, nes jiems gimnazijoje viskas nauja. Kiek būna prisiklausę iš kitų, nebūtinai atitinka tikrovę. Kai kuriems padeda tik toks trumputis instruktažas, o kitiems reikia kartoti dažniau, gal net kiekvieną dieną.

Po tokios pirmos darbo savaitėlės, kai mokiniai kasdien būdavo įtraukiami tai į darbelį, tai supažindinami su mokyklos tvarka, penktadienį buvo paruoštas malonus siurprizas. Kas jau kas, bet amerikiečiai, o ypač vaikai, be prizų ir bent kokių nors dovanėlių – nė iš vietos.

Kaip padėka mokiniams už dalyvavimą visuose pirmos savaitės mokyklos užsiėmimuose, tos pačios antros pamokos metu visi buvo sukviesti į didžiausią sporto salę (nes yra dar ir mažesnioji). Po skambučio koridoriai, nors tikrai platūs, atrodė kaip patvinusi žmonių upė arba paradas. Niekas nesistumdė, nėjo per galvas, bet ir suaugusiųjų buvo visai šalia, ne be priežiūros.

Vis tik tie keli tūkstančiai 14–18-mečių, žengiančių viena kryptimi, yra nepakartojamas vaizdas. Visuotinio gimnazijos susirinkimo sporto salėje tikslas – kad mokiniai pajustų kiekvieno ir visų galias, tą uždegančią, jaunatvišką energiją, kuri yra ir nenuilstamai bus kreipiama teigiama linkme. Įžangoje grojo gimnazijos pučiamųjų orkestras iš maždaug 100 atlikėjų, ir visi giedojo gimnazijos himną.

Tada mokyklos direktorius padėkojo mokiniams ir palinkėjo gerų mokslo metų. Taip pat buvo paskelbtos kelių gimnazijos sporto komandų užimtos prizinės vietos visos Ilinojaus valstijos mastu. Apie 20 minučių tetrukusį susirinkimą vedė 3 gimnazistai, su mikrofonais, aišku, nes salėje jausmas, kaip per koncertą Kauno halėje.

Greitai prasukus susirinkimo programėlę, mokiniai vėl pamažu išlingavo atgal į klases. Ką paaugliai – juokiasi, šypsosi, nesmarkiai pakvailioja bejuokaudami. Nors JAV mokyklose darbo sistema ne tik sukurta, bet ir be sustojimo tobulinama, sunkumų vis tiek yra.

Dirbti su žmonėmis – sunkiau, negu su plienu, kaip sakydavo mano vienos bendradarbės mama, beje, is Kijevo.

Dailė Čekanavičiūtė, Čikaga