Ne paslaptis, kad Pakruojo dvaras garsėja įspūdingo dydžio gėlių skulptūromis, puošiančiomis didžiulę dvaro teritoriją, kurioje galima apsilankyti pas dvaro parfumerius, amatininkus, apžiūrėti technikos, senovinių žaislų muziejus, spirito varyklą, pasimatuoti dvaro damų ir ponų kostiumus, pasigrožėti akrobatų pasirodymais.
Visa tai išties žavi. Bet man visišku netikėtu atradimu tokioje romantiškoje vietoje tapo pažintis su ypač slaptais ano meto aristokratų pomėgiais, kurie, akivaizdu, daro įspūdį ir šių dienų smalsuoliams.
Iki šiol saugoma dvaro gydytojo sukaupta kolekcija stebina net šių laikų žmones, tad sunku suvokti, kokią nuostabą dvaro svečiams tokie dalykai kėlė anuomet. Tačiau toks ir buvo šio nedidelio kambarėlio, į kurį galėdavo patekti tik kviestiniai dvaro svečiai, tikslas.
Kaip lankytojams pasakojo puošniai pasidabinusi Panoptikumo šeimininkė, tokie įdomybių kambariai dvaruose buvo ypač madingi ir atsirado tam, kad pagyvintų, nustebintų, šviestų tamsoje vis dar skendinčią aristokratų bendruomenę.
Esu apkeliavusi nemažai Lietuvos ir Europos dvarų, tačiau tokiame kambarėlyje viešėjau pirmąkart, buvo išties labai įdomu.
Vaikštant po tamsų Panoptikumą į akis iškart krenta keistos gyvūnų iškamšos ir iš jų padarytos puošmenos, ligotų žmonių portretų antspaudai, spirite mirkstantys kūdikiai... Dvaro gydytojo kolekcionuotos keistenybės pranoko daugelio lankytų muziejų eksponatus.
Įdomybių kambaryje buvo išties labai įdomu pamatyti ne tik išpuoštas įvairių gyvūnų iškamšas, egzotiškus artefaktus. Daugeliui lankytojų šiurpą kėlė žmonių, netgi kūdikių veidų įspaudai, paveikti raupų, maro, sifilio, kitų anomalijų.
Tuo metu žmonėms į nugarą nuolat alsavo mirtis. Dėl medicinos žinių trūkumo, Europoje siautusių ligų, žmonių mirtingumas buvo ypač didelis. Todėl dvaro svečiai buvo šviečiami, kokios pasekmės gali grėsti bajorams, jei jie „kutens“ tarnaites ar svetimoteriaus.
Didelis mirtingumas suformavo gilias gedėjimo ir laidojimo tradicijas. Todėl šalia Panoptikumo įkurtas ir mirties kambarys su karstu ir kitais tuo metu laidotuvių metu naudotais ritualiniais atributais.
Šios dvaro erdvės, nors ir keliančios šiurpuliukus, tačiau išties labai švietėjiškos, padedančios pažvelgti į praėjusį laikmetį ir dvariškių gyvenimą visai kitu žvilgsniu. Dvaras yra ne tik kvepiantys sodai, gėlynai, pūstos suknios, kostiumai, karietos ir prabangūs pokyliai. Senovės dvarai turėjo ir daug paslapčių, kurias, neabejoju, bus be galo įdomu įminti dar ir mūsų ateities kartoms.
