Todėl buvo nepaprastai malonu pasivaikščioti Kauno gatvėmis, ta pačia Laisvės alėja, kuri tokia pasikeitusi, išgražėjusi, netgi priminė kosmopolitišką užsienį. Tačiau man asmeniškai susidarė įspūdis, kad kauniečių mentalitetas, atleiskite, per tuos 20 metų visiškai nepasikeitė.
Nenoriu kalbėti apie visus miesto gyventojus, tačiau teko kelis kartus važiuotu su Kauno pavežėjais ir visi jie, man tik įsėdus ir prasitarus, kad esu iš Vilniaus, pradėdavo laidyti savo juokelius „o, portugalai“, „tai kaip ten jūsų stadionas laikosi“, „jūs, vilniečiai, tokie pasikėlę“ ir panašiai. Aišku, vežėjai atrodė draugiški ir linksmi, stengėsi maloniai bendrauti. Tik labai jau man įstrigo tos, neva juokingos, replikos apie Vilnių ir vilniečius.
Niekaip nesuprantu tos vilniečių ir kauniečių konkurencijos ir kažkokio nesibaigiančio nori įkąsti. Maniau, kad tokie pokštai buvo populiarūs tik studentavimo laikais, ar tarp paauglių. Gal dar pasitaikydavo replikų tarp krepšinio aistruolių. Tačiau dabar suprantu, kad tos keistos varžytuvės ir lyginimasis yra ne tik aikštelėje ar stadione. Tai keliauja iš kartos į kartą.
Gal panašūs juokeliai kauniečiams ir juokingi, bet aš tokių „bajerių“ nesuprantu. Apėmė toks jausmas, lyg kauniečiai su vilniečiais iki šiol bendrautų lyg du išsiskyrę ir kažkokias nuoskaudas vienas kitam net ir po daug metų jaučiantys sutuoktiniai.
Nors gal čia tik man vienai taip pasirodė. O gal čia normalu ir vilniečiai kauniečius taip pat pasitinka panašiais epitetais? Nenoriu nieko kiršinti, kaip tik noriu draugauti ir kad žmonės pamirštų tas varžytuves, tuos pasilyginimus, kuris geresnis, gražesnis, didesnis, pirmesnis.
Man atrodo, kad šiuo metu turime būti kaip niekad vieningi, nesusiskaldę, nedalindami vieni kitų į visokius „portugalus“ ar „ispanus“.
