Man vėl pasisekė. Šalia stovėjo kolega iš Tadžikijos. Turiu pasakyti, kolegos iš Vidurinės Azijos malonūs, komunikabilūs, draugiški ir mūsų sukurti stereotipai dažnai neatitinka tikrovės.
Kaip ir Liepos 6, kolegą vėl nustebino, kad aš lietuvis ir pasiūlė paskanauti tadžikiško plovo.
„Aš ką tik po pusryčių“, – atsakiau. Kolega gudriai nusišypsojo.
„Kol aš pagaminsiu tikrą plovą, tu spėsi ir išalkti. Plovas – tai ne ryžių košė“, – pasakė.
„Na, tada puiku, bet dar bus puikiau, jei ir mane pamokysi“, – pasiūliau.
„Taip, pamokysiu, eime į virtuvę“, – pakvietė kolega į savo priekabą/virtuvę.
Nusinešiau buteliuką nealkoholinio alaus. Turėjau garantuoti ir parodyti užrašą, kad tai tikrai nealkoholinis, nes jis, kaip ir daugelis jo tėvynainių, alkoholio nevartoja. Dar jam pasiūliau ryžių, kuriuos buvau iš vakaro išsiviręs: „Greičiau bus“. Tadžikui net šaukštas iš rankų iškrito.
„Juk mes – ne košę virsime, o plovą gaminsime ir tu pats dalyvausi tame procese“, – atsakė ir procesas prasidėjo.
Tai – nesunkus ir malonus darbas. Viskas vyko apie tris valandas. Taigi, jei nori pietums gero tadžikiško plovo, reikia pradėti jį gaminti iškart po pusryčių. Mes taip ir padarėme.
Kol vyksta gamybos procesas, yra laiko maloniai pabendrauti, pakalbėti. Sutiksite, kad patys mieliausi, šilčiausi pokalbiai vyksta virtuvėje. Aišku, truputį paklausinėjau apie jų šalį.
Gyvena kolega nedideliame miestelyje netoli Afganistano. Tėvukas ir jis turi po nuosavą sunkvežimį. Tėvukas vis dar važinėja savo šalyje, o jis mašiną pastatė prie namų, nes biznis sunkiai sekėsi ir atvyko į Europą.
Jam dar tik 30, bet jau turi keturis vaikus. Darbštūs vyrai, ne mes – europiečiai. Jie anksti kuria šeimas ir neturi tradicijos gyventi „susimetus šmutkes“. Jei šeima, tai šeima. Aišku, paklausiau, ar galima turėti po kelias žmonas.
„Ne, griežtai ne. Turime po vieną žmoną, merginos išteka baigusios mokyklą, sulaukusios pilnametystės, ir apie 90 proc. žmonų nedirba. Rūpinasi namų ūkiu, vaikais. Mūsų šeimos gausios, tai vyrams tenka daug ir sunkiai dirbti, kad išmaitintų šeimas.
„Ar nekelia problemų šalia esantis neramus Afganistanas“, – pasidomėjau.
„Kol vyko karas buvo neramu, baisu ir pavojinga. Dabar žmonės ten gyvena labai skurdžiai. Pačiame Tadžikistane jau koks dešimtmetis ramu. Vakare gali drąsiai vaikščioti miestų gatvėmis ir palikti aikštelėje sunkvežimį. Niekas nedrįs išleisti kuro ar pavogti prekių“, – pasakojo jis.
„Kiek kainuoja pavalgyti kavinėje“, – paklausiau sukdamasis apie puodą.
„Už 5 eurus paprastoje kavinėje gali pasiimti sriubos, nedidelę porciją plovo ir atsigerti. Mums tai nėra pigu“, – prisipažino kolega.
Taip neskubant, draugiškai bendraujant ir nepastebėjome, kaip praslinko trys valandos prie puodo. Beliko mano mokytojui paragauti, įvertinti ir – prie stalo.
Kadangi plovas tadžikiškas, tai ir valgėme taip, kaip turi būti valgomas tikras plovas – pirštais. Plovas juk ne košė, kad šaukštais reikėtų kabinti. Man nelabai sekėsi, ryžiai biro pro pirštus, bet, gerbiamieji, tai neturėjo jokios įtakos skoniui ir maloniai praleistam laikui. Dar niekados gyvenime nevalgiau tokio skanaus paties išvirto tadžikiško plovo.
Na, o dabar truputį apie pačią gamybą. Aišku, lauko sąlygomis sunku pagaminti viską taip, kaip gamina namuose, bet mes stengėmės ir mums pavyko. Į puodą įpylėme aliejaus, kai užkaito, sudėjome svogūnus ir kepėme, kol jie suanglėjo. Tada juos visus kruopščiai išgraibėme. Sudėjome avieną ir ją apkepinome.
Po to morkas. Jos būtinai turi būti supjaustytos taip, kaip nuotraukoje, priešingu atveju turėsite eilinį ragų. Taip supjaustytos morkos duos ryžiams gelsvą atspalvį. Visą turinį kepame 20–30 minučių.
Po to dedame vandenyje išmirkytus džiovintus žirnius, įpilame truputį vandens, dedame prieskonius ir verdame 1 valandą. Prieskonių mišinys - tadžikiškas. Visi jame esantys ingredientai auga ir yra surinkti kolegos tėvynėje. Prieskoniai yra dedami būtent šiuo proceso momentu, nes jei įdėsi vėliau ar anksčiau, bus kažkas negerai.
Nesiginčijau – pasakė, dariau ir liepė pačiam ragauti, ar ko netrūksta. Fantastiškas skonis!
Kol viskas verda, užmerkiame vandenyje ryžius. Ryžiai tinka ne bet kokie. Sako, reikia žiūrėti, kad būtų kuo mažiau įskilusių, nes jei skilusių ryžių yra daug, verdant jie dar labiau suskilinėja, plovas sulimpa ir nesigauna birus.
Kolega juokais pasiūlė man, kaip pelenei, perrinkti. Pasisekė, kad jų buvo nedaug ir jie didelės įtakos mūsų verdamam plovui neturėjo. Pamirkytus 15–20 min., ryžius dar kelis kartus kruopščiai nuplovėme, kol neliko vandens baltumo, vanduo tapo skaidrus ir grūdai matėsi dubenėlyje.
Subėrėme ryžius ir įpylėme vandens lygiai dvigubai tiek, kiek buvo dubenėlyje ryžių – pusė dubenėlio ryžių, pilnas dubenėlis vandens. Verdame, kol nelieka vandens. Kai ryžiai sutraukė į save visą vandenį, suformuojame iš jų kauburį, sandariai uždengiame ir ant labai silpnos ugnies verdame dar 25 minutes. Šefas paragavo ir mano triūsą įvertino teigiamai – tikras tadžikiškas plovas. Skanaus.
