Papasakosiu istoriją apie darbą dviese iš savo patirties, kurią ir dabar dažnai prisimenu.
Tai buvo prieš 24 metus ir pirmieji darbai po Europą. Kas pamenate, tada dar naudojome „žalias knygas“, o danų pasieniečiai Padborge piktybiškai „kaldavo“ antspaudą per paso lapo vidurį.
Važinėjau nuolat Danija-Vokietija, per savaitę gaudavau po keturis-šešis antspaudus. Kartą danui pasakiau pastabą, kad taip netaupiai dedant antspaudus, nespėsiu pasų keisti ir paprašiau dėti tvarkingai.
Galvojau, kad antrankius uždės. Nesupratau, ką jis daniškai piktai man aiškino, šaukė. Tylėjau galvą nuleidęs ir nuo to laiko su pareigūnais nejuokauju, nepriekaištauju.
Vieną dieną šefas pranešė, kad atsiųs man porininką, nes danai planuoja kažkokius ilgus reisus. Nepasakė, kas. Na, ir nesvarbu. Porininką tai porininką. Buvome naujokai tame darbe – danai pasakė ir gipsas – nepašokinėsi, juo labiau, kad Lietuvoje transportas iš po Rusijos krizės dar nebuvo atsigavęs ir „už vartų laukė 100“.
Taip, atvežė kolegą, kaip dabar pasakytume, „internacionalinį“. Tautybė – rusas, gimęs tarybinėje Ukrainoje, gyvenantis Lietuvoje ir priklausantis tai kartai/kategorijai žmonių, kurie lietuvių kalbos nesimokė ir iš principo lietuviškai nekalbėjo.
Aš neskirstau žmonių pagal tautybę, ir dabar nebijau kalbėti/bendrauti rusiškai, bet šis buvo truputį kitoks – idėjinis. Gyrėsi, kad dirbo Sovtransavte, o kaip vyresnės kartos žmonės žinote, ten eiliniai tarybiniai vairuotojai nepakliūdavo. Aš jį juokais pavadinau „agentu slapyvardžiu Vairas“, o kitas kolega prie stalo drėbė tiesiai šviesiai – žmogus be tėvynės ir vėliavos. Na, čia juokais ir tik sėdint prie stalo.
Atsivežė jis dvi kareiviškas kuprines. Labai sunkios buvo! Priėmiau draugiškai ir iš karto pasiūliau susimesti pradžioje po 15 doičmarkių, nuvažiuoti į „Lidlą“ kartu nusipirkti maisto, kartu gamintis ir kartu valgyti. Žinote, dar šiandiena pamenu, kaip jis arogantiškai pareiškė: „Aš vokiško „lidlinio“ maisto nevalgysiu“.
„Tai ką valgysi?“, – paklausiau. Atsakymas išmušė mane iš kojų.
„Planuoju būti 30 dienų, įsidėjau 50 „bankių“ tušonkės ir 50 pakelių makaronų“, – paaiškino. Aš net žado netekau! Žinokite, tai tiesa, nes man nėra ko meluoti. Ir tada supratau, kodėl tos kuprinės tokios sunkios.
„Aš tavo konservų ir makaronų nevalgysiu“, – atsakiau, nes konservų buvau atsivalgęs per reisus į Rusiją.
„Aš tavo „lidlinio“ maisto nevalgysiu“, – atkirto. Taip ir pradėjome darbą/gyvenimą.
Nuo pirmos dienos nesutapo charakteriai, be to, jis dar rūkė, o aš nerūkiau. Jis virė savo makaronus, aš kepiausi „lidlinę“ vištą, kotletus. Gaminomės atskirai, valgėme atskirai, tada kas nori. Iš dalies gal ir gerai, nereikia vienam prie kito taikytis.
Beje, beveik po savaitės ar dviejų jis taip pat nusipirko „lidlinio“ maisto. Nes man tik žiūrint, kaip jis kasdien kabina makaronus su tušonke, dingdavo apetitas, o ką jau bekalbėti apie patį „agentą“. Aš net dabar nusipurtau prisiminęs tą laikotarpį. Per keturias savaites pasenau keleriais metais.
Mums vadovavo tiesiogiai danai, tai reikėjo mokėti anglų arba vokiečių kalbą. Aš angliškai susikalbėdavau, nes jau buvau antroje kadencijoje, tai nebuvo didelių problemų, bet kolega be ceremonijų perėmė visą komunikaciją vokiečiu kalba.
Jis vokiškai mokėjo tiek, kiek aš angliškai, bet aš jau turėjau patirties ir tai, ko nesuprasdavau žodžiais, padėdavo susigaudyti patirtis. Kolegai suprasti pradžioje sekėsi sunkiau, bet jis stengėsi būti pirmuoju ir tik kai danai primygtinai paprašydavo, perduodavo telefoną man.
Čia, „naminiams“ žmonėms, ne vairuotojams, kad lengviau būtų suvokti – pabandykite pagyventi mažame kambarėlyje su žmogumi, su kuriuo „nesutampa charakteriai“, pasakyta per švelniai. Su kuriuo nuolat, dėl kiekvienos smulkmenos, kyla įtampa, konfliktai ir, kas baisiausia, negali niekur išeiti. Turi šalia vienas kito sėdėti, miegoti, valgyti ir tai baisiau nei įvairūs šou, kuriuos kartais rodo per TV, nes du vairuotojai 6–8 savaites gyvena ir dirba dviejuose kvadratiniuose metruose.
Sutiksite, tai nėra lengva. Juk ir ne tyli visą laiką, pakalbi ne tik apie darbą, bet ir kitomis temomis. Mūsų su tuo kolega požiūriai į gyvenimą, darbą buvo visiškai skirtingi.
Danų projektas nepasitvirtino ir toliau važinėjome trumpais, rinktiniais reisais, kur dviejų vairuotojų nereikėjo. Po keturių savaičių paklausiau valdžios, ar būtina čia dirbti dviese: „Man jau „sueina“ 6 savaitės, gal galiu varyti namo?“
„Gali, kada tik nori, jei turi, kaip ir su kuo, nes mašinos į Lietuvą varyti neplanuojame, mūsų mašinų Europoje šiuo metu nėra, nėra kaip parvežti“, – tepasakė.
Buvo 2000-ieji metai, „busikų“ nebuvo, bet buvo pilni keliai sunkvežimių, kurie važiavo Rytų kryptimi. Stovėjome savaitgalį Roterdame. Įsivaizduokite, kiek buvome vienas nuo kito pavargę, kad perėjau per aikštelę, susiradau ir sėdau į sunkvežimį, kuris važiavo link Frankfurto Oderio. Muitinės terminale prie išvažiavimo peršokau pas kitą , kuris važiavo link Kalvarijos. Kalvarijoje nupėdinau į eilės priekį ir kitas kolega paėmė iki Kauno. Autostradoje pastovėjome, per raciją „pašūkavome“ ir sustojo kolega, kuris parvežė iki Klaipėdos. Tada vairuotojai buvo draugiškesni, paslaugesni ir visada vienas kitam pagelbėdavo.
Žinote, grįžęs namo po tokios neeilinės „ekspedicijos“ planavau nebegrįžti į tą darbą, bet jau po savaitės valdžia liepė ruoštis kelionei atgal į Europą, nes danai paprašė tą vairuotoją gražinti namo, o mane – atgal į mašiną.
Sakė, kad tas „agentas“ pradėjo danus mokyti, kaip jie turi vokiškai rašyti, kaip planuoti ir t.t. Tais laikais tai buvo nepriimtina ir akiplėšiška. Mes tada buvome naujokai, priimti iš malonės ir gailesčio, nes Lietuvos transportas merdėjo dėl Rusijos krizės ir, kaip minėjau, už vartų laukė 100.
Taigi, kaip grąžino mane atgal pas danus, taip pas tuos pačius dirbu iki šių dienų ir visą laiką vienas. Tiesa, buvo porą kartų įkėlę mokinius, bet su jais problemų nebuvo, nes dviese dirbdavome tik savaitę.
Dabar, kai matau taip vadinamus „dvivairius“ ekipažus, kaip jie sėdi kabinoje savaitgalį ant panelių susikrovę krepšius (taip dabar dažnai yra su trečiųjų šalių vairuotojais), iš karto prisimenu tušonkę , makaronus ir kolegą be tėvynės ir vėliavos.
