Vakar Angelė, persisvėrusi per Danutės tvorą, ėmė šaukti, kad jos rusvakailis nelabasis miauklys ką tik nugvelbė žuvį.
Kaip žuvį? Šeimoje juk žvejų neturi. Ką, ar iš šaldytuvo?
Angelė širsta, kaip kaimynė gali pagalvoti, kad tą nusipenėjusį zarazą ji per slenkstį įsileistų? Vožtų, kas po ranka pakliūtų…
Taigi, parėjo Angelė iš krautuvės ir dar kieme būdama išgirdo, kad skamba namie paliktas mobilusis. Skubėjo ieškoti raktų, tad pirkinių krepšelį padėjo ant laiptelio ir vidun įbėgo be nešulio.
Kol kalbėjo telefonu, pro paliktas atlapas lauko duris pamatė, kad kaimynės įžūliasnukis iš maišelio kažką traukia. Bėgo šalin vyti, bet tas buvo greitesnis, dantyse nusinešė paketą su žuvimi ir šoko per tvorą savan kieman.
„Kokią žuvį? Gal lašišos filė?“ – susidomėjo Danutė.
„Kur jis tau filė patemps! Džiovintą žuvį, prie alaus.“
„Tai kad mano ryžiukas alaus negeria“, – Danutė bando augintinio vagystę paversti linksmu nuotykiu.
Čia kaip žibalo į ugnį.
„Kvaila aš, ar ką? Žinoma, kad negeria, bet vogtas žuvis tai šlamščia“, – šaukia Angelė.
„O gal ten buvo visai ne mano katinas?“ – suabejojo Danutė.
„Kaip ne tavo, kaip ne tavo? Iš visos gatvės katinų tik jis vienas toks įžūlus. Ir toks storas“, – mano, kad pažėrė rimtus argumentus.
„Matai, pati sakai, kad maniškis storas, vadinasi, namie gerai maitinamas. Juk aš jam perku patį geriausią kačių ėdalą, jis išrankus, bet ko neįsiūlysi. Kam jam ta dvokianti ir dar sūri žuvis?“, – nuo negarbės būti apvagintam gina augintinį.
„Geriausias maistas! Matyt, kokia arkliena iš dvėselienų. Kai iš šalies prisiduria, tai ir nutukęs kaip tankas“, – rėžia kačių nemylėtoja.
„Na jau ne, maniškis po šiukšlių konteinerius nesiknisa, pakiemiais nevalkatauja“, – įsižeidžia kačių gerbėja.
„Aha, nevalkatauja“, – pašiepia priešininkė. Ir pasakoja mačiusi, kaip karštą savaitgalį kaimynų pavėsinėje, kur šeima ruošėsi pietauti ir šeimininkė, vis parbėgdama į virtuvę, laukan nešė patiekalus, tas rajūnas, nutaikęs momentą, kai žmogaus šalia nėra, lapnojo grietinę tiesiai iš indelio.
„Aš ir sakau: jis išrankus, neės dvokiančios žuvies“, – moja ranka Angelė ir eina tolyn nuo tvoros.
Jos numylėtinis tolėliau, ant pievutės, išties kažką ėda.
„Aukseli tu mano, kokį brudą čia radai? Dar apsinuodysi“, – baisisi Danutė.
Eina artyn, kad atimtų tą neaiškų kažką. Oranžinio kailio savininkas čiumpa į dantis ėdesį ir pernelyg neskubėdamas eina nuo šeimininkės tolyn.
Ant žolės voliojasi sukandžiotas polietileninis maišelis ir likęs gabalas džiovintos žuvies.
„Ak tu pokštininke!“ – vagišiui pavymui meiliai šūkteli jo šeimininkė.
Paima nuo žemės likusią žuvelę ir įmeta į komposto konteinerį, kad neliktų įkalčių.
