„Tai gal tą gardžiąją mišrainę pagamintum?“ – klausia pataikūniškai, vis nesiryždamas panardinti šaukštą į sveikuolišką košę.
Sakau, kad apie mišrainę reikėjo pradėti svajoti iš vakaro, būčiau išvirusi burokėlius, morkas ir bulves. Su ja gi nemažai terlionės, o man savaitgalį buities darbų iki kaklo.
„Bet mano mama darydavo žalią, kažkokiu greituoju būdu...“ – priekaištingai mykia.
„Kaip žalią? Pakišdavo sutarkuotą nevirtą buroką?“– stebiuosi.
„Na, ne… Tu jai paskambink, ji tau pasakys receptą. Jai kažkaip greit išeidavo, viens du ir ant stalo“, – eilinį kartą lygina mane, marčią, su idealiąja anyta.
Smūgis į paširdžius. Aišku, ne mirtinas.
Betgi ir smalsu, kokia stebukline mišraine mamelė savo lepūnėlį šėrė, kad net ėmęs plikti to gėrio ilgisi.
Skambinu. Sakau, kad Vytukas trūks plyš užsimanė „mamiškos“ mišrainės, o kas tai per daiktas aš ir nežinau.
Prieš atskleisdama receptą anyta paleidžia tiradą, kokios netikusios šiuolaikės žmonos, šeimą maitina iš nežinia ko permaltais pusfabrikačiais, prilygstančiais kačių maistui, o kas yra tikras žmonių valgis nė nenutuokia.
„Klausyk, kol aš gyva, ir mokykis“, – taria galiausiai.
Pradeda aiškinti nuo apsipirkimo, iš kurios prekeivės turguje ką pirkti: burokėlius būtinai iš juodukės, kur prekystalis ant kampo, morkas iš jauno vaikino kitam prekystalio gale, bulves iš stambios ūkininkės, raugintus agurkus iš tokios susisukusios bobutės, iš jos ir kibirėlį raugintų kopūstų, o štai lukštentos saulėgrąžos tiks ir iš prekybcentrio.
„Aišku, jei būtum gera šeimininkė, viso to namie turėtum, bet kur tau, iki nuovokios gaspadinės kaip pėščiom iki mėnulio“, – nesusilaiko neįkandusi savu stiliumi.
Bandau sakyti, kad viskas aišku, kas verdama išverdi, raugintų primaišai… Anyta piktai nutraukia, primena, kad čia gi greitoji mišrainė.
Taigi nuskuti 3 bulves, 2 morkas ir du burokėlius, viską supjaustai ne bet kaip, o kubeliais. Ku-be-liais! Tada sužeri į įkaitintą aliejų aukštais kraštais keptuvėje, pirmiau sužeri morkas, paskui burokėlius, galiausiai bulves. Būtent – aukštais kraštais. Ir uždengi.
Po 5 minučių sumažini ugnį ir palieki dar 20-čiai minutėlių. Kitoje keptuvėje aliejuje pakepini saulėgrąžas.
Ragauji, jei bulvės ištroškusios, geros bus ir kitos daržovės.
Perdedi troškinį į dubenį ir lauki, kol pravės, tada įpjaustai raugintą, jokiu būdu ne marinuotą, agurką ir dedi saujelę rūgusių kopūstų. Viską apšlakstai aliejum, kuriame kepė saulėgrąžos.
Galvoju, o varge, tai kokia čia „greitoji“ mišrainė, jei terlionės nė kiek ne mažiau nei su tradicine. Pusgarsiai paabejoju, ar to vargo imsiuosi.
Betgi anyta dar neatsijungusi.
„Aišku, kad arba nieko nesupratai, arba neįsidėmėjai. Lėk turgun, pirk ten, kur sakiau, o aš sėdu autobusan ir už pusvalandžio būsiu“, – pasišauna gelbėti mamos maisto išsiilgusį lepūnėlio skrandį.
„Oi ne, nesivarginkit, viską užsirašiau, tuoj stoju prie puodų“, – čia jau pati gelbėjuosi nuo nelaukto anytos vizito.
Vytukas švyti lyg rudeninė saulėgrąža, stumia atvėsusią sveikuolišką košę tolyn ir sako palauksiąs „greitosios“ mišrainės.
