Dažnu atveju žmonės svetimi ir nepažįstami būna parduotuvėje, teatre, netgi didelėse įmonėse. Išties, sutikite, liūdna.
Tačiau kai atvažiavau į vieną nedidelį kurortinį miestelį, kuriame vieni kitus labai gerai pažįsta, supratau, kad gal būti svetimu ir nepažįstamu tarp tau svetimų nėra taip jau blogai. Ypatingai, jei neperneši apkalbų.
Nuėjus į parduotuvėlę nusipirkti reikalingų maisto produktų, prie kasos nugirdau vieninių moterų pokalbį. Pradžioje su pardavėja prie prekystalio kažkokius reikalus aptarinėjo dvi pirkėjos. Vienai atsisveikinus ir nuėjus, kita liko dar pratęsti pokalbio. Kadangi buvo skenuojamos mano prekės, tai į jų pokalbį buvau įtraukta ir aš.
„Bet tai kaip Angelė suseno. Dar tokia apyjaunė buvo, o dabar kaip senutė susiraukšlėjusi, sustorėjus. Geria gal?“ – ką tik stovėjusią bičiulę pradėjo apkalbinėti pirkėja.
„Jei geria, tai pas mane neperka“, – gūžteli pečiais pardavėja.
„Tai gal tas jos naujas draugelis jai nuperka? Seniai jos nemačiau po skyrybų, labai jau susenus atrodo. Kaži, ar ir tas naujas kavalierius jos nepaliks“, – toliau apkalbas liejo šalia manęs stovėjusi ir nieko neprikusi „pirkėja“.
Norėjau leptelėti, kodėl tos moters pačios prieš tai apie tai nepaklausė, kad už akių dabar spėlioja. Bet susilaikiau. Tik išėjau tokia visiškai priblokšta „moteriškos draugystės“.
Įdomu tik, ar mane taip pat piktaliežuvės išplakė, ar pasigailėjo?
Miestelyje parduotuvių turbūt tik dvi, nenoriu gėdos toms ponioms pridaryti. Bet jei atpažins save moterys, būtų labai džiugu, jei daugiau taip nesielgtų. Gėda klausytis buvo tikrai.
Apie žmonių išvaizdą kalbėti yra nepriimtina. Nebent jie patys to nori. Nepadoru yra aptarinėti nei žmonių svorio, nei amžiaus.
