Kasdien uoliai perskaitau visas lietuviškas žinias Lietuvos pagrindiniuose internetiniuose dienraščiuose. Iki šiol niekaip nesuprantu, kodėl staiga tekstuose pradėjo mirgėti vien Tėčiai? Kur dingo tradiciniai tėvai, malonybiškai dar vadinami tėveliais? Ir ne todėl, kad žodis, tėveliai, priklausomai nuo konteksto, gali reikšti ir tėvą, ir abu tėvelius. Kadaise mažaraštė lietuvių liaudis, kuo puikiausiai susigaudydavo, būtent apie kurį iš jų sukasi visa šneka. Dabar, gi, – vien Tėčiai! Pusiau kelia šypseną.
Nors, šiaip, tėvų tema – labai rimta, kaip ir, pageidautina, supratimas apie tėvo rolę šeimoje. Tad, jokių pašaipėles primenančių gaidelių, nes čia jos visai ne vietoje.
Netikiu, kad Lietuvoje taip viskas spėjo susiniveliuoti, kad visi tėvelius namie ėmė vieningai vadinti tiktai Tėčiais. Mama ir vyresnysis brolis mane mažą išmokė sakyti Tetė. Toks buvo mano pirmasis ištartas žodis, kažkodėl ne Mama.
Mano geriausia vaikystės draugė Kaune, kaimynė iš trečio aukšto, tėvelį vadindavo Tėte, o bendramokslei iš vaikų muzikos mokyklos tėvelis buvo tiesiog Tetis. Tuo tarpu pusbrolis ir pusseserė Kaune dėdei sakydavo Tėvelis. Taip mūsų visų gerbiama ir mylima teta juos buvo išmokiusi. O tolimi giminaičiai iš Telšių tėvą žemaitiską (čia ne rašybos klaida) vadindavo Tievs. Suvalkiečių krašte – Tėvukai.
Ir čia gal dar nevisi lietuviški kreipiniai į tėvelius. Kokia vis tik turtinga lietuvių senovinė kalba ir kultūra! Joje slypi (ne slepiasi, kaip dabar madoje tyčia-netyčia sumaišyti) tiek daug prasmės ir žinių apie mus supantį pasaulį!
Bet kažkam staiga šovė į galvą pakrikštinti visus Lietuvos tėvus ir tėvelius Tėčiais! Nežinau, jeigu manęs, taip kas nors lyg iš dangaus paklaustų apie mano Tėtį… Nebent visai menkai mane tepažįstantis žmogus, bet tada artimieji čia nieko dėti! Kieno nors kito irgi neišdrįsčiau pasiteirauti apie Tėtį, nes arba žinau, kaip jie namie vadina tėvelį, arba aš jų gerai nepažįstu. Yra namų šnekos, šeimoje, už uždarų durų, kur mamos ir tėveliai vadinami tik savais vardais, ir yra visuomenėje vykstančios kalbos, internete arba iš tribūnos.
Kadaise mane viena vokietė yra gražiai išdirbusi, kai jiems apie tėvą vis pasakodavau, jį pavadindama Pápa. Kultūringa ir išsilavinusi buvo ta vokietė, bet pamokė mane, linkėdama neapsijuokti. Kartą nebeištvėrusi, man išrėžė tokią kalbelę: „Kai žmogui nebe treji, ketveri, nebetinka vadinti tėvo, Pápa. Taip tik maži vaikai šneka. Užaugus ir toliau taip vadinant savo tėvą, kitiems, klausantis kelia šypseną. Reikia vadinti paprasčiausiai tėvu (vok. Vater).“
Nurijau tada tą karčią piliulę, bet vokiečiai yra vokiečiai, praktiški iki kaulo smegenų. Kai apsiraminau, pagalvojau, kad ji – iš tikrųjų teisi. Namie – Tetė, o visiems kitiems – tėvas, tėvelis. Lietuvėlėje taip imti ir mosikuotis tais Tėčiais… Ne be šypsenėlės ir ne be pozos.
O gal čia, kaip tose visų peržiūrai išstatomose asmeninėse nuotraukose, kuriose visos, alei vieną, būtinai su išstatyta kojyte and pirštų galo ir su lūpomis, paruoštomis saldžiam bučiniui?..
Man brolienė iš Kauno vis mandagiai primena, kad Lietuva – europinė valstybė, ir kad lietuviai – lygiai tokie patys, kaip kiti europiečiai. Taip, aišku, bet man net smalsu pasidarė, o kaipgi tėvelius internetiniuose dienraščiuose vadina, kad ir vokiečiai, prancūzai? Į paiešką įvedus vokiškąjį Pápa, atsiverčia puslapių su straipsniais tokiomis nevisai padoriomis ir pašiepiančiomis temomis, pvz., apie Trump-Papa. Po prancūziškojo papá įsijungia tokių straipsnių, kurie nori nenori privercia nusišypsoti. O anglų-amerikiečių kreipiniai Dad, Daddy, iškart nukreipia į internetinį žodyną, kad skaitytojai pirmiausia pasitikslintų, kokia įvesto žodžio prasmė, ir po to pažeria eibes darželių, spektaklių, filmų ir kitokių pavadinimų. Jokių Tėčių!..
Lietuvoje nuo seno tėvams buvo pelnytai jaučiama ir rodoma ypatinga pagarba. Kiek spėjau pažinti savo abejus senelius ir, kiek pavyko išsiklausinėti apie prosenelius, daug jiems teko visko pergyventi. Žmonės – kaip visi, ne be silpnybių, bet garbė jiems, kad ištvėrė ir ant savo pečių atlaikė du pasaulinius karus. Viską patys mokėjo užsiauginti, susikurti, pasitaisyti.
Iš senelių paveldėjau nagus, – čia be kabučių, nes reiškia sugebėjimą sukrapštyti daiktus iš nieko. O tėvui esu dėkinga, kad turėjo kantrybės po darbo, vakarais, mane mažytę mokyti važinėti dviračiu. Tada dar vos pedalus pasiekiau, bet taip norėjosi kieme važinėtis nauju, tamsiai mėlynu „Dėsnos“ dviračiu, naujoviškai perlenkiamu per pusę, kad tilptų į mašiną!
Prie dviračio bagažinės tėvas buvo pritaisęs pagalį, už kurio iš pradžių laikydavo, kad vargais negalais išlaikyčiau pusiausvyrą ir nenudardėčiau žemėn. Po to atsisukusi, tik žiūriu, kad aš jau minu, o jis – toli atsilikęs!.. Kai suėjo aštuoniolika, jo maldaute maldavau, kad išmokytų vairuoti tada tėvų turėtą 21-mą „Volgą“, šviesiai žydros spalvos. Kiek tėvas tada su manimi turėjo kantrybės! Ačiū jam už šitą, už daug ką, viską.
Brolienės šeimoje vaikai tėvelius ne tujindavo, o sakydavo – Jūs. Iš pradžių man keistokai skambėdavo, gal net, lyg kreipiantis į svetimus. Juk čia mano Mama ir Tetė, antraip jie jaustųsi tokie tolimi! Tik vėliau supratau, kad kreipinyje, Jūs, ištartame tėveliams, glūdi tas būtinas pagarbus atstumas, kai iš tolo nusiimi kepurę ir iki žemės nusilenki, padėkodamas visų pirma už tai, kad esi.
Visai neidealizuojant jų, nes jie irgi – žmonės, esame amžinai jiems neatlyginamai skolingi. Meilės ir pagarbos tėvams, tėveliams, kaip ir Tėvynei, Gimtinei, Tėvonijai, niekados nebus per daug.
Dailė Čekanavičiūtė, Čikaga
