Nudavė jaunąją
Už šimto mylių,
Už žalių girių,
Už didžių vandenėlių…
Pabuvau aš metus,
Pabuvau ir antrus,
Jau aš važiuosiu
Pas motinėlę,
Bėdelių bėdavoti…
Ne visi žino šią senovinę mūsų liaudies dainą, nors jos žodžiai taip tinka mūsų laikams. Antra dainos pusė apdainuoja svetur prarastas jaunas dienas ir apie sugrįžimą į Tėvynę. 1946 metais 500 mūsų tautiečių šią dainą dainavo Viurcburgo (Vakarų Vokietija) karo pabėgėlių stovykloje surengtoje lietuvių dainų šventėje, apraudodami Tėvynės praradimą ir abejodami ar kada nors į ją grįš.
Praėjus beveik 80 metų nuo baisių pokario laikų, mes galime džiaugtis ir didžiuotis atkovota Lietuvos laisve. Už keleto savaičių Vilniuje skambės Šimtmečio Lietuvos dainų šventė, į kurią iš viso pasaulio susirinks net 12 000 dainininkų. Šių metų šventės palinkėjimas „kad giria žaliuotų“ kviečia burtis ir vienytis aplink vieną tikslą – savo Tėvynę, pamąstyti, kas ir kodėl tą girią prieš šimtmetį pasodino, ir suvokti, kad visi drauge esame atsakingi už jos išsaugojimą mūsų tautos ateities kartoms“. Bet kas yra mūsų tauta? Kas yra lietuvis?
Klausimas, kas yra lietuvis, šiais laikais yra svarbus daugeliui, nes gal net trečdalis mūsų, Lietuvos žmonių, esame dėl įvairiausių priežasčių išsibarstę po pasaulio kraštus. Tik vieni mūsų turi teisę grįžti į namus, o kiti – ne. Man, asmeniškai, Lietuvos Migracijos departamentas teigia, kad aš, šimtus metų mano protėvių gyventoje žemėje gimusi ir augusi jų atžala nesu lietuvė, o esu tik lietuvių kilmės asmuo. Tai reiškia, kad aš Lietuvoje galiu būti tik viešnia, per įstatymus suteiktą malonę. Mano kaltė – kitos šalies, Kanados, pilietybės priėmimas. Aš žinau, kad nesu viena šioje neteisingoje nežinioje.
Mūsų tautiečių skirstymas į „lietuvius“ ir „lietuvių kilmės asmenis“ yra pateisinamas dabartiniu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu, kuris, mįslingai, žodžio LIETUVIS neapibrėžia. Čia – tik vienas iš daugelio įstatymo trūkumų. 6-as Pilietybės įstatymo straipsnis apibrėžia lietuvių kilmės asmenį kaip asmenį, „kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu […]“. Bet kaip įrodyti, kad asmuo laiko save lietuviu, jeigu įstatyme tokio apibrėžimo nėra? Ir net jeigu asmuo laiko save lietuviu, to neužtenka, kad Pilietybės įstatymo reikalavimams jis būtų lietuvis. Pripažinti, kad asmuo yra lietuvis būtų per daug sudėtinga, nes Pilietybės įstatymo 3-iam straipsnyje yra teigiama, kad „Kiekvienas lietuvis turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę […]“.
Aš tikrai laikau save lietuve. Nors nuo vaikystės gyvenu Kanadoje, lietuvių kalbą ir lietuvių liaudies dainas moku neprasčiau už savo kartos žmones, gyvenančius Lietuvoje. Didžiuojuosi savo senovišku lietuvišku vardu, kurį Kanadiečiai skatino pakeisti į Brooke ar Beryl, kad mažiau krisčiau į akis kaip imigrantė. (O šmaikščių vaikų buvau pravardžiuojama ir „Brutu“, ir „brute“ (bukagalvis).)
Kanadoje įgijusi aukštuosius mokslus dirbu kaip teisininkė ir esu įsiliejusi į šios šalies profesinį gyvenimą, tačiau visada ieškau progų kaip pasitarnauti lietuviams klientams lietuvių kalba ir nors kiek prisidėti prie Lietuvos raidos. Būdama mokine, grįžus vasaromis į Lietuvą, lankydavau mūsų Tautos didvyrį, šimtametį rašytoją Kazimierą Skebėrą, kuris, būdamas aklas, man diktuodavo laiškus. Jo pasakojimai apie senovės Lietuvą man visiems laikams įsiamžino lyg svarbiam žmogui patikėtos istorinės paslaptys. Prieš emigraciją, būdama dar maža mergaitė, aš rinkau parašus dėl Molotovo-Ribentropo pakto panaikinimo. Sukūriau eilėraštį Lietuvai, kuris buvo perskaitytas Sąjūdžio mitinge, dalyvaujant net 40 000 žmonių. Gal ir naiviai, bet jaučiausi Lietuvos patriote. Niekada netikėjau, kad būsiu ištremta iš savo Tėvynės.
2019 metai Lietuvos Seimo buvo paskelbti kaip Pasaulio lietuvių metai; buvo pabrėžta tautinės tapatybės išsaugojimo išeivijoje svarba. Tais metais dalyvavau Pasaulio lietuvių teisininkų kongrese Vilniuje; buvau vienintelė advokatė iš Kanados (ir vienintelė praktikuojanti advokatė iš Šiaurės Amerikos). Kongrese Lietuvos pilietybės klausimas buvo nagrinėjamas išsamiai, bet pasisakyti nebuvo pakviestas nė vienas žmogus, kuriam buvo atimta Lietuvos pilietybė. Nebuvo norėta išgirsti apie tokio žmogaus išgyvenimus ir pasėkmes jo gyvenime. Kodėl viešumoje bijoma pakalbinti žmones, praradusius Lietuvos pilietybę? Ar bijoma, kad tai, ką jie papasakos, suminkštins Lietuvos balsuotojų širdis, ir šie pasisakys UŽ dvigubą pilietybę?
Nors kiek apsišvietę žmonės žino, kad migracija – nėra modernių laikų išradimas. Tūkstančius metų žmonės juda, bėgdami nuo karų ir persekiojimų ar ieškodami geresnių mokslo ar materialinių galimybių savo vaikams. Labai retai žmonės palieka savo gimtą žemę dėl per daug gero gyvenimo – pavyzdžiui okupuoti gretimas ar už vandenynų esančias žemes. Anais laikais, buvo karas, buvo trėmimai į Sibirą, geležinio kumščio diktatūra ir saugumo kalėjimai; šiais laikais yra trūkumas galimybių paprasčiausiai pragyventi, skaudinanti nelygybė, uždaromos mokyklos ir ligoninės miesteliuose, senų žmonių neužjautimas. Ačiū Dievui, Lietuvoje dar nėra karo. Emigracija gali būti pateisinta. Be to, patirtis rodo, kad dauguma emigrantų, arba jų paveldas, kaip toj senoviškoj dainoj, pamažu randa kelius atgal į Tėvynę, kuo neretai praturtina jos žmonių gerovę.
Vienas iš mano protėvių pirmosios Lietuvos nepriklausomybės pradžioje iš Šiaulių krašto išvyko dirbti į Amerikos žemyną. Jo darbo dėka jo broliai ir sesuo, likę Lietuvoje, įsigijo nemažai žemės ir tapo ūkininkais. Mano šeimoje šio dėdės istorija buvo legenda, nes niekas tiksliai nežinojo jo biografijos, tik žinojo, kad jis žuvo būdamas jaunas ir nebegrįžo namo. Buvo šnekėta, kad jis žuvo plantacijoje Brazilijoje, kad jį kažkas iš Amerikos indėnų nušovė. Nuvykus į JAV archyvus aš sužinojau, kad jį nužudė bendradarbis tautietis iš Lietuvos, Bostone, Massachusetts valstijoje. Radau ir jo kapą, priglaustą prie kitos lietuvių šeimos amžino atilsio vietos, Massachusetts kaimelio kaipinėse, toli nuo Tėvynės.
Emigranto dalia, kad ir pačioj puikiausioj šaly, neretai yra sunki. Jeigu materialiai emigrantui nereikia kentėti, jis kenčia dvasiškai. Jis jaučia sunkiai nusakomą ilgesį paliktai Tėvynei ir savo žmonėms, jis beveik niekada nesijaučia savas naujoje šalyje, kaip tolygus pilietis. Jo nepalieka svečio galvosena, o baimė, kad gali būti paprašytas išvykti, visada išlieka pasąmonėje.
Mano dėdės istorija ne vienintelė istorija apie bendrataučio smurtą išeivijoje. Yra šimtai istorijų apie žmones, kuriuos nuskriaudė, apgavo, sužalojo patys bendro likimo tėvynainiai. Dėl tėvynainių nebroliškumo emirgantai dažnai kuria šeimas su kitų tautų žmonėm; jų vaikams būna sunku išmokti savo tėvo ar mamos kalbą ir puoselėti meilę Lietuvai. Kai gimtoji šalis emigrantą atimdama jo pilietybę ištremia, jis tampa lyg niekur nepritampančia būtybe.
Kanada imigrantams nedraudžia puoselėti etninės plėtros, puikiai suprasdama, kad žmonių kultūrinė įvairovė ir sugebėjimas vieningai sutarti – yra šalies jėga. Kanados įstatymai taipogi nedraudžia savo piliečiams pasilikti gimtos šalies pilietybę ar priimti trečių šalių pilietybes.
Kanada, kaip ir JAV, yra sukurta modernaus pasaulio imigrantų. Šių šalių negalima vienodinti su senojo pasaulio Europos šalimis, kurių istorijos visiškai kitokios. Bet kai ko galime pasimokyti iš naujojo pasaulio. Svarbi pamoka būtų – vertinti žmonių norą priklausyti savo šaliai, kur jie bebūtų; nenuvertinti žmonių pastangų išlaikyti lietuvybę; neužmiršti mūsų bendros istorijos. Visas pasaulis gerai žino Žydų holokausto istoriją, bet retas yra girdėjęs apie Lietuvos žmonių trėmimus ir mūsų tautos istorinį naikinimą. Mūsų nematomybės pasaulyje priežastis yra tai, kad mes šiuo metu esame nelabai vieninga tauta. Mes esame susiskaldę, susidalinę. Tokios tautos šalį gali būti lengva priešui nukauti.
Dainų šventės žodžiais kreipiuosi į visus LIETUVIUS, nors jų įstatymas ir nepajėgia apibrėžti, būkim stipri tauta, išsaugokime save ateities kartoms, kad mūsų giria amžiais žaliuotų!
