Vakaruose tai tokia vienkartinė pramoga „guilty pleasure“, tuštybių mugė, kurią smagu pažiūrėt, o po poros dienų visi pamiršta ir apie šį konkursą, ir apie jo dalyvius.
Na, o pas mus tai tampa bene svarbiausia pasaulio naujiena, ar, kaip minimum, olimpiados lygio renginiu. Vykstant „Eurovizijai“, apie ją kasdien pasipila šimtai įvairių ekspertų ir pseudo ekspertų komentarų su aptarimais.
Aišku, labai sureikšminama ir tai, kaip sekėsi tautos atstovams, vos ne decibelais matuojama, kaip jau ten mums plojo, ar garsiau nei kitiems, ar mažiau, ką apie mūsų pasirodymą galvoja kiti atlikėjai, jų antros eilės pusbroliai ir kaimynai, gatvėje šunelį vedžiojanti močiutė. Blusinėjamos pasirodymo detalės: ar iš tos pusės lempos švietė, ar teisingu kampu veidą parodė, ar tinkamai sušukavo ir t.t.
Jei sakoma, kad pas mus 3 milijonai krepšinio trenerių, tai per „Euroviziją“ atsiranda 3 milijonai muzikologų, dizainerių, choreografų, grimo bei apšvietimo ekspertų.
Galima dar suprasti, kai žmonės sureikšmina sporto renginius ir varžybas (šalies prestižas, pasiekimai, kurie įrašomi sporto istorijoje), bet toks dėmesys blizgučių ir popso renginiui yra tiesiog kažkoks sunkiai paaiškinamas fenomenas.
Taip pat susidarė įspūdis, kad konkursą labiau sureikšmina post sovietinės ir Balkanų šalys, galbūt tai kažkoks kompleksas, noras save parodyt, kad ne prastesni už vakarus ir gali su jų atlikėjais konkuruoti. Tarp kitko, tos vakarietiškos šalys labai retai į konkursą deleguoja žinomus atlikėjus.
Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė galėtų kasmet siųsti mega žvaigždes, pasaulinio populiarumo sulaukusius atlikėjus, kurių turi gausybę, bet kažkodėl to nedaro.
Visi laisvi rinktis, žiūrėti „Euroviziją“ ar ne, pergyventi dėl pasirodymų, ar ne. Ir viskas čia gerai. Tiesiog toks pastebėjimas: šiemet minime 20 metų narystės ES jubiliejų, tai gal tiesiog kartais reikėtų ir mums, kaip ir daugumai europiečių, labiau atsipalaidavus ir su humoru į šį pramoginį renginį žiūrėti, taip jo nesureikšminant.
