Kai išgirdau išpažintį apie jos skyrybų dramą, kad jos buvęs sutuoktinis beveik nesusitinka su jųdviejų sūnumi, neprisideda prie jo išlaikymo jau kelerius metus, vos neprisėdau. Negalėjau patikėti, ką girdžiu. Tačiau mane dar labiau pribloškė, kaip kai kurios moterys sureagavo į O. Pikul prisipažinimą apie išgyvenamą šeimos dramą.
Iš tiesų tai šis interviu mane paskatino parašyti plačiau apie vienišas mamas, joms tenkančią dalią savo vaikams atstoti abu tėvus ir visuomenės požiūrį į jas.
Net mano senelių laikais tikrai daug buvo tokių vyrų, kurie išeidavo pas kitą, palikdavo moteris su vaikais vienas. Nemokėdavo joms alimentų, slapstydavosi. O moterys ką, tempdavo joms užgriuvusią naštą vienos, nebent savo giminės padedamos.
Mano mama mane taip pat augino viena. Tėvą matydavau retai, prie mano išlaikymo jis neprisidėjo, nors pats gyveno tikrai neblogai.
Mamai tekdavo dirbti per du darbus, netgi naktimis. Kad tik užtektų pinigų maistui, komunaliniams mokesčiams, rūbams, kuriuos taip greit išaugdavau.
Mama niekada nesiskųsdavo. Niekada nekoneveikdavo tėvo. Tačiau kol buvau maža, nesupratau, kokį titanišką darbą ji viena darė. Ji namuose buvo ir guodėja, ir namų tvarkytoja, ir maitintoja.
Kartais girdėdavau, kaip naktimis mama verkia užsiklojusi antklode. Žinojau, kaip jai yra sunku. Norėdama palengvinti mamos dalią, per atostogas pati pradėjau dirbti nuo 15-kos.
Kokia stipri ji turėjo būti supratau tik tada, kai pati susilaukiau vaiko. Kaip sunku būti vieniša mama supras tik tos, kurioms tai pačioms teko pereiti.
Be viso emocinio ir finansinio krūvio, kurį teko pakelti, mamai reikėjo atlaikyti ir neigiamą psichologinį spaudimą, netgi smerkimą (!) iš aplinkos.
Laimei, dabar vienišos motinos paveikslas pasikeitė. Tikrai ne visos jos būna suvargusios, tapusios savo pačių šešėliais. Būti vieniša mama yra siaubingai sunku. To nelinkėčiau nė vienai mamai patirti.
Tokių stiprių vienišų mamų, kaip O. Pikul, yra tikrai daug. Jos siekia karjeros aukštumų, vaikšto į teatrus, susitinka su draugais, keliauja, įgyvendina savo vaikystės svajones, mokosi plaukti, šokti baletą, griežti smuiku. Viešumoje visada susitvarkiusios, pasitempusios.
Tikrai daug vienišų mamų dabar neprimena suvargusios, paliktos ir depresijos kamuojamos moters, kokias daug kas vis dar įsivaizduoja. Tačiau akivaizdu, kad kažkam tai kelia pyktį, pavydą. Po Oksanos interviu komentaruose mane nustebino kitų moterų paliktos žinutės, kad nereikia čia juodinti vaiko tėvo, nereikia daryti gėdos šeimai.
Pala, ką? Kodėl visuomenėje pasmerkimo vis dar sulaukia vienišos mamos, tempiančios visą gyvenimo naštą ant pečių, o štai tėvai ginami bet kokiu atveju?
Vienišas mamas smerkiantys žmonės turėtų susimąstyti, kodėl jie patys yra tokie nelaimingi, kad leidžia žeminti ir užgaulioti pažeidžiamiausią ir brangiausią žmogų – motiną?
Mamos dienos proga norėčiau padėkoti savo mamai ir visoms mamos už jų stiprybę net ir pačiose atšiauriausiose gyvenimo situacijose ir besąlygišką meilę savo vaikams.
Ačiū, kad esate!
