Neturiu nieko prieš Gariūnus, bet tikrai ne be reikalo apie šį turgų sklando ne tik galybė anekdotų, istorijų ir komentarų.
Jeigu ji (ponia boba) skaitys šitą tekstą arba savininkė prekybos vietos, kurioje ji dirba – tik į sveikatą bus.
Kai tiek daug kalbame apie toleranciją, pagarbą žmogui, patyčių netoleravimą – Gariūnuose, pasirodo, tai negalioja, nieko apie tai negirdėta dar.
Apsipirkti atvykome trys draugės ir ieškojome tiesiog kažko naujo, įdomaus, gražaus. Užėjome į lemtingą vietą. Draugė kiek stambesnė, su nemaža krūtine. Neprašė ji kažko stebuklingo ar iš serijos: „Padarykit mane dabar karaliene, 90x60x90“.
Matuojasi draugė pasiūlytus drabužius, o ponia pardavėja ją lydi replikomis: „kaip tau gali nepatikti? Iš vis reikia džiaugtis, kad dar tinka“, „daviau didžiausią dydį, matyt, dar priaugai svorio, kad netinka“, „tik pati esi kalta, kad taip atrodai“.
Rengiasi draugė, galvą nuleidusi, tyli. Man trūko kantrybė, paprašiau pasilikti replikas sau ir tiesiog duoti drabužius. Į tai gavau atsaką – „prašau palaukti už durų“. Vau!
Pasakiau, kad palauksiu ir aš ten, ir mano piniginė, ir draugės ten pat. Kiek nepagarbos kitai moteriai! Nei mūsų draugė storiausia pasaulyje, nei didžiausia, o ir puikų stilių turi, ir renkasi vien kokybiškus drabužius, daiktus.
Klausantis tokių replikų, kaip „pasižiūrėk, kaip tu atrodai, apsileidus“, „turiu tau tik maišą“, „daryk ką nors su savimi“, „pažiūrėkit, kaip ji atrodo“, kyla klausimas – kodėl ji to nusipelnė? Ką ta Gariūnų ponia sau leidžia ir kuo save laiko? Nekėlėme skandalo, bet vien prašymas pasilikti komentarus sau Gariūnų poniai nesuvokiamas pasirodė.
Ir pasakykit jūs man, kaip tai gali keisti požiūrį apie Gariūnus? Vien stereotipo patvirtinimas.
