Taikomosios dailės mokyklą, floristiką, pynimą bei želdininkystės dizainą baigusi D. Stanevičiūtė-Valickienė rankdarbiais užsiima vos tik gavusi laisvą minutę. Moteris atvira – labiausiai jai patinka gaminti iš žaliavų, kurias žmonės ruošiasi išmestu.
„Aš jas perdirbu ir prikeliu naujam gyvenimui. Seniau darydavau įvairius medelius, gėles iš karoliukų, bet kadangi tai tikrai nėra tvarus menas, pasirinkau kitokius rankdarbius“, – atvira pašnekovė.
Per gražiausią pavasario šventę – Velykas – žmonės suvalgo, ko gero, daugiausiai kiaušinių per metus. Ir sukaupia kalnus dėžučių nuo kiaušinių. „Facebook“ grupėse užmačiusi, kad žmonės atiduoda sukauptas kiaušinių dėžutes, sugalvojo jas priglausti ir suteikti dar vieną gyvenimą. Donatos dėka kiaušinių lukštų sergėtojos tampa šventinėmis, kvapą atimančiomis puošmenomis. Sunku net patikėti, kad tokie pražydę vainikai yra iš kiaušinių dėžučių.
„Nusprendžiau gaminti kažką iš kiaušinių indelių, nes daug jų prikaupiam. Pradėjau ieškoti minčių internete ir radau nuostabių narcizų vainikų pavyzdžių, – pasakoja D. Stanevičiūtė-Valickienė. – Iš vieno kiaušinių indelio pagaminamos keturios gėlytės. Vainikui reikia ne vienos dešimties žiedų, todėl ir kiaušinių dėžučių reikia mažiausiai 20–30.“
Įvairiausi tvarūs pašnekovės kūriniai gimsta iš pačių netikėčiausių medžiagų. Ji sugalvoja pritaikyti viską, ką tik turi po ranka. Iš popieriaus, pakrantėse augančios tvirtos žolės pina gėles, iš užuolaidų likučių kuria nuostabias puokštes.
„Spalvingas popierines paukštes, papuošiančias Velykų stalą, galima ir iš reklaminių žurnalų, parduotuvių kainininkų išsilankstyti. Iš jų aš gaminu net dekoratyvinius kiaušinius“, – savo rankdarbiais dalinasi D. Stanevičiūtė-Valickienė.
Tiesa, savo kūrinių moteris neparduoda. Daug rankdarbių išdalina vietos gyventojams, mokinių edukacijai.
„Matot, aš esu ūkininkė, tai man dar laukai, šiltnamiai. Taip pat dirbu oro uoste. Todėl fiziškai nėra kada užsiimt dar ir prekyba. Visus savo darbus dovanoju, – sako ūkininkė. – Tiesiog aš negaliu sėdėti nieko neveikiant. Kažką rankos nuolat daro vos tik turiu laisvą minutę. Savo vaiką taip pat stengiuosi įtraukti, sudomint. Nuo mažens man padėdavo, dabar jau 9 metai, rečiau nori. Tačiau vienas iš paskutinių mūsų bendrų darbų pelnė prizą Lietuvos bibliotekininkų draugijos rengtame konkurse – kepėm meduolinę biblioteką.“
