Darome tai nuo nelabai atmenamų laikų, ir vis teisiname „energijos taupymu“. Labai abejoju tuo ir manau, kad laikas pagaliau šio įpročio atsisakyti, ir pasilikti vasaros laiką (aišku, pirmiausiai susiderinus su kitais kaimynais, kad nebūtų beprasmiškų laiko skirtumų su ES partnerėmis Baltijos šalimis ir Suomija, ir ne daugiau nei 1 valandos skirtumas su Lenkija).
Daug žmonių nori šviesesnių vakarų, nes tada grįžus po darbo galima daugiau ir įdomiau ką nors nuveikti – ir įvairius buities darbus, ir pramogauti lauke, ir pasivaikščioti, ir drąsiau vaikams ilgiau pažaisti. O šviesių rytų daugumai absoliučiai nereikia ir tai nė kiek neaktualu.
Kam šviesa ryte? Juk rytais yra keliamasi, ruošiamasi ir keliaujama į darbą, pradedama dirbti. Ir labai gaila tas šviesias valandas paaukoti darbdaviui, kaip gali po darbo jas panaudoti sau, savo gyvenimui, savo reikalams. O darbą pradėti galima ir patamsyje.
Dauguma žmonių yra pelėdos, ir aktyvumo pikas būna vakare. Kam rūpi šviesūs rytai? Vyturiams, kurie sudaro mažumą visuomenės. Taip, pažįstu keletą žmonių, kurie atvažiuoja į darbą anksčiau, nes „atsikėliau penktą, susiruošiau, pavalgiau, šunį išvedžiau, nusibodo namie iš kampo į kampą tampytis – tai pagalvojau, sėsiu ir važiuosiu į darbą“. O vakarais 21 – 22 valandą tokiems geriau neskambinti ir nerašyti, nes jau miega. Ekstremalesniais atvejais ir jų vaikai namų darbus daro paryčiais, prieš mokyklą.
Bet tai yra mažuma, reti atvejai. Taip, šitiems žmonėms šviesių vakarų tikrai nelabai reikia, nes 22 valandą jau guli lovoje. Tikiu, kad šviesūs rytai jiems svarbiau.
Bet juk daugumoje namų tarp 22 – 23 valandos pilnai kunkuliuoja gyvenimas – bendravimas, arbatėlių gėrimas, serialai, kompiuteriai, ruošimasis rytojui į darbą, o šiltuoju laiku – pasisėdėjimai kieme, ypač turint nuosavą namą. O rytais yra tiesiog atsikeliama (neypatingai noriai), susiruošiama ir išvažiuojama – daug kas net nevalgo. Aš irgi nevalgau, nes rytais tiesiog nenoriu.
O ką kalbėti apie savaitgalius ar laisvadienius – kai kitą dieną negąsdina būtinybė eiti į darbą, tai pramogos, pasisėdėjimai ar šiaip naršymas internete užsitęsia iki išnaktų, o keliamasi kartais jau netoli vidurdienio. Tai yra įprastas šiuolaikinių žmonių gyvenimo ritmas, ir į tai būtina atsižvelgti!
Daug kas sako – vidurdienis turi būti 12 valandą. Na, tai buvo aktualu agrarinėje XX a. pradžios visuomenėje, kai paryčiais reikėdavo keltis karvių melžti ir tvartų mėžti, paskui sekdavo darbai laukuose, o sutemus iš karto visi eidavo gulti, nes prie žibalinės lempos nieko labai nenuveiksi.
Bet dabartiniams žmonėms, kurių dauguma keliasi apie 7 ir gulasi apie 23 valandą (darbo dienomis), vidurdienis būna apie 15 valandą, ir ta fiksacija ties 12 valanda nūdienos kontekste skamba juokingai ir yra beviltiškai pasenusi.
Niekada nesugebėdavau suprasti, kaip spalio pabaigoje, kai ir taip tamsu, laikrodis pasukamas taip, kad sutemtų dar anksčiau. Koks čia „taupymas“, kai grįžus po darbo reikia jungti šviesas? Ką jau kalbėti apie depresyvumą, kuris tikrai neypatingai gerai atsiliepia kai kurių psichinei sveikatai.
Daugiau logikos kaip tik turėtų laikrodžio pasukimas žiemą į priešingą pusę, kad šviesus paros metas labiau pasislinktų į vakarą, ir aktyviausios paros valandos – po darbo, užkabintų kiek įmanoma daugiau natūralios šviesos.
Daug kas argumentuoja Lenkijos variantu – geografija beveik kaip mūsų, o laiko juosta jau kita. Deja, manau kad Lenkija pasirinko laiko juostą, nelabai tinkančią jų geografinei padėčiai, ir jiems taip pat, kaip ir mums, derėtų per vieną valandą peršokti. Būnant Lenkijoje visada labai keistai nuteikia, kai 21 valandą jau temsta – ir tai VASARĄ, kai dauguma nori kuo ilgiau pabūti lauke ir pasidžiaugti!
Todėl pagaliau laikas būtų ES lygiu apsispręsti, ir pereiti prie daugumai patogaus ir pageidaujamo – vasaros laiko, ir nustoti tamsinti žmonėms vakarus žiemą, kai ir taip jau temsta anksti. Juk gerai žinome, kad tikrasis gyvenimas prasideda po darbo!
