Vardan jų prasidėdavo karai, perversmai, jų švelnios rankos lašindavo nuodus į meilės vyno taures, išdidūs žvilgsniai lydėjo vyrus į giljotinas, mylimuosius lydėjo į tremtį, guodė nuskriaustuosius, žaismingu žvilgsniu stebėjo dvikovas, jas degino, skandino, niekino, bet kūrė joms pačias gražiausias eiles, romanus, tapė neįkainojamas drobės ir visa tai vardan – MOTERŲ!
Laikai keičiasi, požiūris į moteris – taip pat, bet moteris, kokia ji bebūtų, visada yra moteris – mama, mylimoji, žmona, sesuo, dukra.
Išmaišiau kelius nuo Sibiro, Kazachstano iki Portugalijos, mačiau daug įvairių moterų, teko atsidurti įvairiose kebliose situacijose ir vis nepaliauju stebėtis ta dažnai nesuprantama dieviška paslaptimi, gaubiančia Moteris.
Kartą nuvežiau pilną priekabą gėlių, kaip pajuokavo gavėjas: „Milijonas rožių mano Alačkai.“
Tikrai taip, nes gėles iškrovė tiesiai vieno vietinio turtuolio namuose, kuriuose buvo „sutvarkyti“ ir visi muitinės formalumai.
Nemačiau aš tos Alačkos, bet mačiau bejausmius apsauginius darbininkus, kurie vikriai nešiojo gėles ir per langą sklindantį isterišką „Alačkos“ klyksmą, kad gėlių spalva ne tokia, ne tokių gėlių ji norėjo, šitos jai nepatinka ir galės „kaimo karvėms“ sušerti.
Ausis suglaudęs laukiau, kol iškraus visas gėles ir vis bijojau, kad jų nesukištų man į atitinkamą vietą. Šeimininkas geras pasitaikė. Pasiuntė „mylimąją“ ant trijų raidžių, davė neblogų arbatpinigių ir paleido.
Grįžtant, stovint ilgoje sunkvežimių eilėje priėjo vidutinio amžiaus moteris. Po akimi matėsi šviežia mėlynė.
„Aš ne ta, kuri sėda į kabinas, – pradėjo pokalbį, – Mano šeimai dabar labai sunku. Žinau, kad jūs, vairuotojai, visko turite ir nesate godūs, todėl ir vaikštau tarp jūsų mašinų. Jei turi, duok maisto, kokių senų rūbų. Aš rūbus sutvarkysiu, parduosiu vis bus iš ko vaikams maisto nupirkti“.
Daviau, ką turėjau, ką galėjau. Dalį gautų arbatpinigių – taip pat. Ir dar kvailai leptelėjau: „Vyras turbūt geria ir muša? Reikėtų pasiskųsti kokiai tarnybai, apgins.“
Moteris šyptelėjo. „Pas mus jei muša, reiškia myli“, – atsakė ir nuėjo prie kitos mašinos.
Koks skirtingas meilės supratimas. Viena klykia gavusi ne tokių rožių milijoną, kita tyliai džiaugiasi viena mėlyne po akimi. Ir dar reikia gerai pagalvoti, kuri iš jų laimingesnė.
Aš niekaip negaliu suvokti, kodėl, kai šeimą prislegia sunkumai, į kelią pagalbos prašyti visada išeina moterys, o ne vyrai? Negi jos drąsesnės stipresnės? Tai tikriausiai viena iš moterų paslapčių, kurios vyrams niekada neįminti.
„Milijonas rožių“ – įspūdinga, viena mėlynė – skausminga, bet laukiniais devyniasdešimtais už nekaltą draugišką flirtą, dėmesį moteriai latvių pasieniečiai vos nesušaudė, o viena įspūdinga pareigūnė buvo net savaitei uždariusi į „prasikaltusių vairuotojų aikštelę“. Bet, gerbiamieji, visų senų istorijų į vieną rašinį nesudėsiu – reikia jaučio odos, tai jos liks kitam kartui, o dabar apie šių dienų realijas.
Kas mane šiais laikais glumina, tai kad nekaltas žvilgsnis, komplimentas gali būti prilygintas įžeidimui ir pasikėsinimui į „laimingos“ moters lygybę su visais. Taip ir norisi pakėlus akis į dangų surikti truputį pakeistą Šv. Petro frazę Kristui: „Homo, qua vadis“.
Ne taip neseniai ėjau į vieną Vakarų įmonę. Vienoje rankoje segtuvas su įvairiais popieriais, kitoje telefonas. Durų stikle pamačiau skubiai iš paskos ateinančios moters atspindį. Net nesusimąstęs čiupau durų rankeną, kad atidaryčiau jai duris.
Nevykusiai gavosi. Telefonas iškrito iš rankų prieš pat moterį, bet nepasimečiau. Atidariau duris, nusišypsojau ir truputį linktelėjęs galvą maloniai pasakiau: „Labas rytas, prašom užeiti“.
Moteris sustojo, kaip įkalta. Ji puikiai matė, kad aš paprastas vairuotojas. Keletą akimirkų įtariai į mane žiūrėjo... Po to staiga maloniai nusišypsojo, paėmė nuo žemės telefoną ir įdėjo į atvipusią striukės kišenę.
„Iš karto matosi, kad ne vietinis, ne mūsiškis“, – tyliai pasakė man suprantama kalba ir nukaukšėjo į ofisą.
Nuotykį matę kolegos pajuokavo: „Dabar už priekabiavimą prie ofiso darbuotojos pakraus paskutinį arba išvarys iš įmonės su vilko bilietu.“
Deja, pakrovė patį pirmutinį. Nežinau, gal tai sutapimas, o gal dar viena moters paslaptis, kurios likau neįminęs.
Kartais pagalvoju, o kam stengtis suprasti ir įminti moterų paslaptis? Aš su savo brangiausiąja virš 40 metų, nuo mokyklinio suolo kartu ir, manau, nė mažosios dalelės jos paslapčių neįminiau, o ir nesistengiu. Kol yra paslapčių, tol gyvenu ir myliu. Jei kuris vyras jums giriasi, kad visapusiškai pažįsta moteris, žino apie jas viską, tai toks vyras niekam nebereikalingas, toks vyras – miręs. Belieka jį guldyti ant lentos ir įsprausti į rankas grabnyčią.
Atėjo pavasaris – Kovo 8-oji. Vyrai, versdamiesi per galvas, puola parodyti ištisus metus kauptą ir kruopščiai slėptą dėmesį, pagarbą, meilę. Perka gėles, sako gražius žodžius, neša sunkius krepšius, plauna indus, atidaro duris ir nebijo nusišypsoti nepažįstamajai.
Gražu, bet, sutiksite, kad mūsų brangiosios nusipelno viso šito ištisus metus. Juk taip nesunku praleisti pro duris pasiūlyti atsisėsti, paimti jos sunkų nešulį, gal net įrengti atskirą stovėjimo vietą aikštelėje ar tiesiog dažniau sakyti paprastus malonius žodžius. Neabejoju, kad tai skatins mūsų moteris dažniau šypsotis ir labiau mylėti pasaulio galią – vyrus. Gal visa tai smulkmenos, bet malonios, o iš malonių smulkmenų susideda visas laimingas gyvenimas.
Su Kovo 8-ąja, mūsų brangiausiosios!
